Skirtinguose Lietuvos miestuose už automobilio stovėjimą pradėta mokėti nevienodai. Šiauliuose pirmieji parkomatai atsirado 2000-aisiais, o daugiau gyventojų turinčioje Klaipėdoje už parkavimą pradėta mokėti tik 2008 metais.
Ne visur mokėjimo sistemos būdavo patogios. Kai kur būdavo galima sumokėti tik už valandą. Štai kauniečiams kildavo nepatogumų, kai neradus smulkesnių monetų, tekdavo ieškoti spaudos kiosko ar prašyti kito vairuotojo, kad išspausdintų stovėjimo bilietėlį. Palyginus situaciją dabar, kai už parkavimą atsiskaitoma mobiliosiomis programėlėmis minučių tikslumu – progresas akivaizdus.
Kiekvienai vietai – po parkomatą
Pirmieji istorijoje parkomatai atsirado Jungtinėse Valstijose ketvirtajame XX a. dešimtmetyje. Pats pirmasis pasaulyje stovėjimo laiko matavimo įrenginys buvo pastatytas Oklahomos mieste.
Šie dabartinių parkomatų pirmtakai buvo visiškai kitokie. Kiekviena stovėjimo vieta turėdavo po nedidelį parkomatą, į kurį reikdavo sumesti monetas. Tai atlikus, reikėdavo pasukti rankenėlę ir palaukti skalėje iššokančios raudonos vėliavėlės.
Kontrolieriai galėdavo žinoti, kada baigdavosi apmokėtas stovėjimo laikas iš minėtos rankenėlės, kuri, laikui išsekus, parodydavo į raudoną plotą. Kol parkavimas „legalus“, tol rankenėlė rodydavo į baltą plotą. Pirmąją šių parkomatų veikimo dieną vairuotojams buvo išrašyta daugiau nei šimtas baudų.
Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, tuometiniai stovėjimo kainų tarifai atrodo juokingai: amerikiečiai už kiekvienas 12 minučių parkavimo turėdavo įmesti po centą, taigi, valanda automobilio parkavimo kainuodavo 5 centus.
Netikslumų nedaug
Parkomatai per pastaruosius šimtą metų smarkiai patobulėjo, o jau prieš daugiau nei dvidešimt metų buvo galima naudotis tokiomis paslaugomis kaip atsiskaitymai SMS žinutėmis. Tačiau dar ir dabar kai kur iškyla problemų atsiskaitant. Vis dar pasitaiko vietų, kur parkomatai nepriima mokėjimų kortele ar neduoda grąžos.
Kaip pastebi parkomatų tikslumą užtikrinantys metrologai, Lietuvoje šie įrenginiai nėra standartizuoti, todėl skirtinguose vietose galima matyti vis kitokį parkomato modelį. Daug keliaujantieji tokius pačius parkomatus gali pastebėti ir svetur, mat visi Lietuvoje naudojami įrenginiai yra gaminti užsienyje. Parkomatų įvairovė reiškia ir tai, kad metrologai turi žinoti kiekvieno modelio patikros specifiką.
Pamažu nyksta ir popieriniai bilietėliai, kuriuos vairuotojams reikėdavo palikti už automobilio stiklų. Dabar užtenka suvesti savo automobilio valstybinį numerį, o parkomatas perduoda duomenis valdymo centrui. Pagal tai kontrolieriai atskiria, už kuriuos automobilius yra apmokėta, o už kuriuos ne. Mokamose stovėjimo aikštelėse dažniausiai kameros tiesiog nuskaito automobilio registracijos numerius ir pagal išstovėtą laiką paskaičiuoja mokėti reikiamą sumą.
Augant stovėjimo kainoms, vairuotojai skaičiuoja kiekvieną minutę. Anot, Vilniaus metrologijos centro (VMC) termometrijos ir elektrinių matavimų skyriaus technikos vadovo Romo Šalčiaus, parkomato netikslumų pasitaiko vis rečiau ir rečiau, todėl vairuotojams nerimauti, jog kažkas nori juos apgauti, nėra pagrindo.
Leistinos parkomatų laiko matavimo paklaidos labai minimalios
„Leistinos parkomatų laiko matavimo paklaidos labai minimalios – iki ± 20 sekundžių per savaitę. Tad vairuotojai jų praktiškai nejunta. Jei nustatomos didesnės paklaidos, parkomatas yra išjungiamas ir jo negalima naudoti tol, kol nebus išspręstos šios problemos. Tada juos turime patikrinti iš naujo ir jei viskas gerai, parkomatu vėl galima naudotis“, – sako R. Šalčius.
Kur kas dažnesnė problema – techninė parkomatų būklė. Kaip sako VMC atstovas, vis dar pasitaiko vandalizmo atvejų, kai parkomatas kažkam „užkliūva“ – atvažiavęs atlikti metrologinės patikros specialistas randa sudaužytus įrenginių ekranus, išlupinėtus mygtukus. Pasak R. Šalčiaus, techniškai netvarkingiems parkomatams patikros atlikti negalima.
Tikrina dukart
Specialistas aiškina, kad parkomatų patikra atliekama per savaitę, tikrinant įrenginį du kartus.
„Atvažiavus pirmą kartą, patikrinama prietaiso išorinė būklė: ar nėra pažeisti, sudaužyti ekranai, ar veikia mygtukai. Po to pirmiausia tikrinamas laiko tikslumas ir tai, kaip parkomatas priima ir išduoda pinigus: įmetamos monetos ir nepasirinkus jokio stovėjimo intervalo spaudžiame grąžinti pinigus, – Apie patikros procedūrą pasakoja R. Šalčius. – Toliau darome tą patį, tik pasirinkę minimalų stovėjimo laiką ir žiūrime, ar parkomatas išduoda grąžą. Jei atsiskaitymas vyksta kortele, tikriname ir kortelių priėmimą bei stebime, ar kvite pateikta informacija yra teisinga: turi matytis laikas, data, suma, vieta (zona), kurioje pastatytas automobilis ir iki kada galioja stovėjimo bilietas.“
Tuomet, pasakoja specialistas, pradedamas skaičiuoti laikas ir uždedamas žymuo, kad parkomatą aptarnaujantis personalas nepakeistų jokių duomenų – vidinių mechanizmų, galinčių turėti įtakos prietaiso veikimui.
„Po savaitės atvykstame dar kartą ir žiūrime, ar laiko intervalas nesiskiria daugiau nei leistina paklaida. Maksimali paklaida gali būti iki 20 sekundžių per savaitę. Antrąjį kartą su mumis turi vykti ir parkomatą aptarnaujantis personalas – jie turi atidaryti parkomato vidų, tikriname, ar visa viduje esanti įranga sutampa su dokumentuose nurodytais gamykliniais numeriais, užplombuojame viduje esančias plokštes, kurios valdo apmokėjimus“, – tęsia VMC specialistas. Šį patikrinimą kiekvienam parkomatui reikia kartoti kas metus.
Jei parkomatas tvarkingas pagal visus šiuos kriterijus, išorėje metrologai užklijuoja patikros lipduką, kad metrologijos inspekcija galėtų matyti, kada šis parkomatas buvo tikrintas. Anot R. Šalčiaus, lipdukai turėtų būti aktualūs ir žmonėms, nes visi parkomatai įstatymiškai privalo būti patikrinti – jei ant įrenginio nėra patikros lipduko, vadinasi, jam patikra neatlikta, tad jis gali matuoti prastovėtą laiką su paklaidomis.
