Gegužės 18 d. Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“, vyks „Auto Bazar“ – paroda, kurioje bus daugiau kaip šimtas naujų, sportinių, istorinių bei patobulintų automobilių. Šioje ekspozicijoje bus per dvidešimt išskirtinių modelių, tarp kurių – bent viena „Toyota“.
Šis prekės ženklas toli gražu nesiejamas su jaunimu, patraukliu, provokuojančiu įvaizdžiu, modifikacijomis – greičiau priešingai. Įvairūs tyrimai rodo, kad tojotų pirkėjai neretai yra vyresni bei vieni lojaliausių šiam prekės ženklui. Kai prireikia keisti seną, jie dažniausiai keliauja į tų pačių automobilių parduotuvę.
„Toyota“ traukia anaiptol ne kiekvieną, bet kai suvilioja, dažniausiai supančioja ilgam. Vieni iš tų tokių – Vilniuje gyvenantys Dina Sergijenko ir Robertas Pumpalovičius, tojotlige susirgę prieš aštuonerius metus ir iki šiol neradę vaistų nuo jos. Tiesą sakant, nelabai ir ieško. Priešingai – liga kiekvienais metais tik progresuoja ir dažniausiai pačių infekuotųjų noru.
Dviem žmonėms – trys automobiliai
Vilniečių porelė turi tris automobilius „Toyota“: daugiau nei dvidešimties metų „Carina“ bei, skaičiuojant pagal žmogaus amžių, dvi pilnametystės ribą peržengusius „Corolla“. Kam dviejų asmenų šeimai trys automobiliai?
Dina netrunka paaiškinti. Pilka „Corolla“ – kasdienis poros automobilis. Ji yra tiesiog neišskirtinis, standartinis miesto automobilis, kokių gatvėse – tūkstančiai.
Kita „Corolla“, kuri miesto sraute atrodo panašiai kaip salotinė žirafa stirnų aptvare, dažniausiai vairuojama pačios Dinos. Ryškiai rožinė spalva, 16 colių skersmens ratlankiai „Borbet“, maždaug 4 cm atstumas nuo žemiausios kėbulo dalies iki žemės bei gausybė kitų modifikacijų, apie kurias mergina galėtų pasakoti kelias valandas.
Pavyzdžiui, jos senutėje dyzelinėje „Corolla“ yra oro kondicionierius, salonas – sportiško G6 modelio, netrukus bus sumontuotos šildomos sėdynės, gautos iš pažįstamo, kuris nusipirko pirmą pasitaikiusią „Corolla“ lenktynėms, labiau primenančioms bulių kautynes. Kai ji buvo apdaužyta ir tiesiu taikymu keliavo į laužyną, Dina pastebėjo, kad komplektacija – nebloga, tad kelias detales už simbolinę sumą mielai priėmė.
Trečiąjį poros automobilį dažniausiai vairuoja Robertas. „Toyota Carina“ akies nerėžia, bet tik iš tolo. Priėjus arčiau ir paprašius Roberto apie jį papasakoti, galite būti tikri – išgirsite dešimtis įdomių istorijų apie dyzelinio automobilio pirkimą 2009-aisiais dėl ekonomijos (tuomet degalai kainavo panašiai kaip dabar, tik nedarbo lygis buvo keliskart aukštesnis, o pragyvenimo – daug žemesnis), šimtus eurų kainuojančias kėbulo detales bei populiarumą Filipinuose.
„Carina“ yra tamsios rudos spalvos, o ratlankiai – 17 colių skersmens „Work Meister s12p“. Atstumas nuo žemiausios kėbulo dalies iki asfalto, kai automobilis stovi, yra apie 4 milimetrus. Ir čia ne klaida – tikrai milimetrai.
„Carinoje“ sumontuota pneumatinė pakaba. Kai reikia važiuoti per nelygumus, sėdėdamas salone automobilį galiu pakelti maždaug iki 8 centimetrų, o stovintį nuleisti beveik iki pat žemės“, – sako Robertas.
Daugelio standartinių automobilių pakaba sureguliuota taip, kad atstumas nuo žemės iki žemiausios kėbulo dalies būtų 13–15 cm, o krosoverių ir visureigių – bent 18 cm. Tik labai sportiškų automobilių prošvaisa pasiekia 10 cm, žemiau – nebent „Ferrari“ ar „Lamborghini“.
Norint išvardyti visą „Corolla“ ir „Carina“ modifikacijų sąrašą, reikėtų dar kelių straipsnių, tad geriau abu modelius pamatyti gyvai gegužės 18 d. „Auto Bazar“.
Šeimos įtaka
Nuo ko viskas prasidėjo? Dina su Robertu prisimena, jog 2009-aisiais jie ieškojo patikimo dyzelinio automobilio, kuris negestų ir vartotų mažai degalų. Taip jų kieme atsirado „Carina“, o po kelerių metų prireikus turėti antrą automobilį – ir „Corolla“. Tojotų gerbėjai yra ne tik Dina su Robertu, jų tėvų kiemuose taip pat po kelis modelius. Pora neslepia, jog artimųjų įtaka tuomet renkantis transporto priemonę buvo didelė.
Įsigijęs „Carina“ Robertas suprato, jog standartiniu automobiliu važinėti neįdomu. Pradėjo nuo, kaip pats vadina, bulgariškos muzikos – pigiausios automobilio modifikacijos, kai kampiniu šlifuokliu (vadinamąja bulgarke) pripjaunamos pakabos spyruoklės. Automobilis tampa žemesnis, tačiau pablogėja jo valdymo savybės, sumažėja pravažumas. Bet tai keblumų nesukėlė.
„Dina važiuodama žemu automobiliu kartais jaučia stresą, patikrina maršrutą prieš keliaudama. Aš jaučiuosi užtikrinčiau, su „Carina“ važiuoju visur, kur noriu, tik žvyrkelių vengiu, nes padangos labai žemo profilio ir bet koks akmuo sugadintų ratlankius. Man nesuprantama, kad kai kurie žmonės mus tarsi užjaučia – neva kaip jūs su tais automobiliais tvarkotės, kam reikalingi tokie, kuriais mažai kur nuvažiuosi. Kiekvienas malonumą patiriame savaip: vienam įdomu į lenktynių trasą važiuoti, kitam – į mišką išsipurvinti, mums – važinėti žemais ir išskirtiniais modeliais“, – savo požiūrį apibūdino Robertas.
Po bulgariškos muzikos atėjo eilė kitoms modifikacijoms, kurioms „Stop“ ženklas iki šiol neužsidegė. Restauruoti amortizatoriai, sumontuota pneumatinė pakaba, nauji ratlankiai, pakeistas salonas, perdažytas kėbulas – kiekvienais metais po kelias dideles naujienas.
Kas ateityje? Robertas teigia ieškantis priekinės dalies konversijos – Azijos šalyse montuoto buferio, skaidrių žibintų, langų apsaugos nuo vėjo (angl. window visors) ir kitų detalių. Kai kurių paieška, laukiant padoriai kainuojančio varianto, užtrunka metų metus. Pavyzdžiui, skaidrūs žibintai, kurių pilna Azijoje, kainuoja 500 eurų. Dar tiek pat – siuntimas į Lietuvą. Ir taip su kiekviena detale – jų ir gabaritai dideli, ir svoris nemenkas, tad gabenimas kainuoja gerokai daugiau nei marškinėlių iš Kinijos.
Naudojami kiekvieną dieną
Dina su Robertu pasakoja dažnai girdintys istorijas, kad tokie kaip jų automobiliai, patobulinti vadinamuoju stance stiliumi, tik stovi ir niekur važiuoti negali. Tokias kalbas jie neigia savo pavyzdžiu.
„Dinos automobilis kasmet nuvažiuoja gal 3 tūkstančius kilometrų, mūsų daily „Corolla“, daugiausia naudojama žiemą, apie 5 tūkstančius, o dažniausiai naudojama „Carina“ – apie penkiolika. Pernai su ja dukart pervažiavome visą Lenkiją, buvome Estijoje, o šiemet keliausime 5 tūkstančius kilometrų po Europą – iki pat Italijos“, – artimiausios vasaros planus pasakojo Robertas.
Nors Dinos automobilio techninė būklė geresnė, ilgoms kelionėms už Lietuvos ribų šeima renkasi „Carina“. Roberto teigimu, ji nuvažiavo jau per 600 tūkst. kilometrų, o „Corolla“ – dukart mažiau, tačiau tai nėra viską lemiantis rodiklis.
Svarbiausia priežastis – pneumatinė pakaba, kurios aukštį galima reguliuoti būnant salone. Su žemute „Corolla“ gali būti keblu įvažiuoti į parkavimo vietas ar įveikti greičio ribojimo kalnelius, o su „Carina“ tokių bėdų nekyla.
„Didžiausia mano baimė – užstrigti su tokiu automobiliu ant traukinio bėgių. Lėtai važiuojant tikrai įmanoma. Mano pažįstamam tik laimingo atsitiktinumo dėka pavyko ištrūkti su minimaliais nuostoliais. Kai automobilio pakaba pasikelia bent iki 8 cm, tokia rizika gerokai sumažėja“, – netikėtą būgštavimą atskleidė Robertas.
