Neretai mums užduoda klausimą, kodėl testo pabaigoje ištvermės maratoną užbaigusį automobilį visada išardome? Net širdį sukausto – juk tik tokį atstumą įveikusiais automobiliais dar būtų galima važinėti ir važinėti... Deja, jei jų neišardytume, nepastebėtume visų konstrukcijos ir gamybos trūkumų!
Štai mes ir vėl dirbtuvių viduryje, kur stovi „Volvo XC60“ kėbulas, automobilio rida – 102 007 kilometrai. Jis šiek tiek ilgiau nei dvejus metus buvo ištikimas mūsų palydovas ilgose kelionėse po visą Europą.
O dabar atsukime laiką atgal, į 2020 metų sausio 14 dieną, kai šis „Volvo“ pirmą kartą nusileido į redakcijos požeminę stovėjimo aikštelę. Iš išorinio tinklo įkraunamas hibridinis (PHEV) automobilis su dviejų litrų keturių cilindrų ir 303+14 AG benzininiu bei 87 AG elektriniu varikliu, atskirai sukančiu galinius ratus.
Bendras abiejų motorų galingumas – 392 AG. Bazinis T8 tuomet kainavo 75 150 eurų, tačiau mūsiškis buvo itin geros komplektacijos, todėl ir jo kaina siekė 92 290 eurų.
Kaip už vidutinės žemesnės klasės SUV tai išties labai daug. Būdamas 4,69 m ilgio „Volvo XC60“ yra toje pačioje lygoje su BMW X3. Nepaisant brangumo, jis yra kitoks nei varžovai. Tai puikus automobilis ilgoms kelionėms: patogios sėdynės turi daugybę reguliavimo galimybių, puiki garso izoliacija ir komfortiška pakaba.
Interjeras taip pat labai geras – tai pasakytina ir apie dizainą, ir apie apdailos medžiagas. Pastarųjų kokybe dar kartą įsitikinome testo pabaigoje: odiniai sėdynių apmušalai, apdailos plastikas, kilimėliai vis dar kaip naujame automobilyje. Dar daugiau: apdailos medžiagų kokybės kartelę „Volvo“ iškėlęs labai aukštai, todėl kitiems gamintojams yra dar ko siekti.
Trūkumas – multimedija
Deja, ta kartelė vienodai iškelta ne visose srityse. Pavyzdžiui, multimedijos sistemos valdymo balsu funkciją atmetame iš karto – per daug sudėtinga.
Mažos piktogramos multimedijos ekrane taip pat niekaip nedera su „Volvo“ deklaruojamais aktyviojo saugumo standartais. Gerai bent tai, kad švedai sureagavo ir naujuose modeliuose naudoja „Google“ platformą: integruotus žemėlapius, suteikiančius informaciją realiu laiku ir automatiškai atnaujinančius maršrutą, taip pat „Google Assistant“ valdymo balsu funkciją.
Benzininė-elektrinė galios perdava
Bet kur kas įdomesnis dalykas yra benzininė-elektrinė galios perdava. Šia prasme šis švediškas automobilis labai modernus. Tai, beje, pirmasis iš išorinio tinklo įkraunamas hibridas, kuriuo kada nors esame įveikę ilgesnį nei 100 000 kilometrų maratoną.
Išties, smagi patirtis. Pirmiausia todėl, kad T8 dinamika lyg sportiško automobilio. Didžiausias 640 Nm hibridinio variklio sukimo momentas leidžia automobiliui per šešias sekundes įsibėgėti iki 100 km/val. Kaip 2,2 tonos sveriančiam SUV, tai pagarbos vertas rodiklis.
Bet negalvokite, kad jei hibridas, tai degalų sąnaudos nedidelės. Taip, jame yra elektros lizdas akumuliatoriui įkrauti. Teoriškai vien elektra galima nuvažiuoti daugiau kaip 50 kilometrų, 100 km kelio sunaudojant 2,5 litro E5 markės benzino.
Praktiškai akumuliatoriaus užtenka 30 km įveikti, o automobilį genant greitkeliu, degalų sąnaudos tampa dviženklės: ramesniems vairuotojams pakanka 10 l/100 km, mėgstantiems spausti akceleratorių „iki dugno“ prireiks 15 l/100 km.
Suprantama, kasdien vykstant į darbą ir grįžtant namo, kartu ir nuolatos įkraunant akumuliatorių, degalų sąnaudas galima sumažinti.
Degalų sąnaudos – per didelės?
Pavyzdžiui, vidutinės viso mūsų testo degalų sąnaudos siekė 8,7 l/100 km. Negi hibridinio automobilio taupumas laužtas iš piršto? Nepaisant rekuperacijos, net ir mieste akumuliatorius išsikrauna per greitai, o degalų sąnaudos yra per didelės, net palyginti su benzininiais, ne hibridiniais varikliais.
Taip nepastebimai priartėjame prie atsakymo, kodėl visada išardome ilgalaikio maratono automobilius. Pervertus testo dienoraštį, suskaičiavome du baudos taškus, skirtus už sudėtingai valdomą multimedijos sistemą ir dideles degalų sąnaudas. Taigi kol kas įvertinimas „6“. Keliaujame į dirbtuves, kuriose „Dekra“ ekspertas kruopščiai apžiūri kiekvieną detalę ir akimi nematomas uždaras ertmes. Pirmosios rūdys ties priekinio ir galinio pusrėmio kraštais, ant suvirinimo siūlių, taip pat keli įbrėžimai ant automobilio dugno. Ne itin gražu, bet nėra ko ir pernelyg jaudintis – gerose dirbtuvėse šias negausias rūdis pašalintų nedelsiant.
Kas toliau? Kokie kiti pastebėjimai ir pastabos?
