Pati idėja nebuvo nauja, bet tikriausiai nerasime jokios kitos automobilių markės, kurios modeliai būtų varomi tik propeleriais. O Leyatas turėjo iš kur pasisemti tokio įkvėpimo. École Centrale institute Paryžiuje jis studijavo aviaciją, o baigęs mokslus ėmėsi darbų. Iš pradžių vienoje įmonėje kūrė skraidykles ir automobiliais tempiamus sklandytuvus. 1910 metais inžinierius Leyatas pagamino nedidelį biplaną, o pats piloto licenciją įgijo 1911-aisiais. Tačiau ne apie Leyato lėktuvus norime jums papasakoti.
Juk žinote, kad lėktuvus dažniausiai į priekį traukia (arba stumia) propeleriai. Pasiekus tam tikrą greitį, slėgių skirtumas aplink sparnus sukuria keliamąją jėgą ir lėktuvas atsiplėšia nuo žemės. Tačiau jei lėktuvas sparnų neturėtų, jis taip ir važinėtų žeme, traukiamas savo propelerio. Tačiau toks automobilis tiesiog atrodė nelogiškas. Na, tik inžinierius Leyatas taip negalvojo.
Susipažinkite: "Hélicocycle"
Dar 1913 metais Leyatas įkūrė savo dirbtuves ir dar tais pačiais metais į gatves išriedėjo jo pirmasis propelerinis triratis automobilis "Hélicocycle".
Ši keista mašina buvo sunkiai suvokiamas išradimas. Aukštai sumontuotas JAP variklis ūžė virš vairuotojo galvos. Pats automobilis turėjo minimalistinį korpusą, kuriame tilpo du žmonės. Pats Leyatas "Hélicocycle" laikė sėkmingu prototipu, įrodančiu, kad ir tokie automobiliai gali saugiai važinėti. 1915 metais pasirodė kiek patobulinta "Hélicocycle" versija, o jau 1919-aisiais į gatves išriedėjo "Hélica", dažniausiai vadinta tiesiog besparniu lėktuvu.
Patobulinta "Hélica"
Kurdamas "Hélica" automobilį inžinierius įkvėpimo sėmėsi iš paprasčiausių to meto lėktuvų su faneriniais fiuzeliažais. Hélica buvo dvivietis automobilis, kuriame žmonės sėdėjo vienas už kito. Keturių menčių propelerį suko ABC Scorpion 8 arklio galių variklis. Įdomu tai, kad vairuotojui teko žiūrėti tiesiai per besisukantį propelerį – Leyatas nemanė, kad tai yra problema, nes juk ir lėktuvų pilotai taip stebi aplinką. Tiek vairavimo, tiek stabdymo užduotis atliko priekinė Hélica ašis. Pats automobilis tikrai nebuvo nei lengvai valdomas, nei patogus (nors turėjo linginę važiuoklę), o keleiviai turėjo sulipti per kėbulo viršų – lygiai taip, kaip liptų į lėktuvą. 100 km "Hélica" įveikdavo sudegindama tik 6 litrus benzino – tai buvo labai geras rezultatas.
"Hélica" traukė žmonių dėmesį ir atrodė kaip visai logiškas automobilis. Kadangi automobilio ratų nesuko joks variklis, juos buvo galima pakeisti slidėmis, taip automobilį paverčiant aerorogėmis.
Žinoma, dėmesį traukė ir neįprasta automobilio išvaizda – atrodė, kad pritvirtinus sparnus automobilis imtų ir pakiltų. Leyatas nesustojo tobulinti savo kūrinio. 1921 metais jis pristatė uždarą automobilį. Šis turėjo įprastas dureles, erdvesnį saloną su vieta bagažui, didesnius ratus ir dengtą propelerį. Manoma, kad tokių automobilių Leyatas pardavė bent 10.
1927 metais inžinierius pristatė paskutinę propelerinio automobilio versiją. Ši triratė mašina įsibėgėjo iki 170 km/val greičio. Tai buvo įspūdingas pasiekimas, tačiau tai kartu buvo ir Leyato automobilių gamybos pabaiga.
Šios propelerinės mašinos neturėjo šansų įsitvirtinti. Automobiliai buvo sunkiai valdomi, pakankamai nepraktiški ir pavojingi. Komforto jiems taip pat trūko – ar galite įsivaizduoti, kokiame triukšme turėjo keliauti Leyato entuziastai?
Kita vertus, gerai, kad ir tokių automobilių istorijoje yra buvę – tai parodo, kad transporto priemonių kūrėjai turėjo išties originalių idėjų ir nebijojo jų įgyvendinti.
