Tiesa, iš pradžių C.Benzas sukūrė tik vidaus degimo variklį. Vieno cilindro, dviejų taktų ir visiškai silpną, tačiau tai jau buvo progresas. Variklio paklausa nuolat augo ir tai pastūmėjo išradėją tobulinti savo konstrukciją ir ieškoti būdų, kaip prie jos pritvirtinti ratus. Kitus penkerius metus C.Benzas praleido braižydamas tai, ką mes šiandien vadiname „transmisija“. 1885 m. gruodį „žodis tapo kūnu“ ir dienos šviesą išvydo pirmasis pasaulyje automobilis, turėjęs tris ratus, vidaus degimo variklį ir valdymo įrangą.
1886 m. sausio 29 d. registrų biure atsirado istorinis įrašas, skirtas ganėtinai sudėtingo pavadinimo – „Benz Patent-Motorwagen“ – transporto priemonei. Dabar automobilių pavadinimus dažnokai parenka kompiuteriai, o XIX amžiaus pabaigoje viską tekdavo galvoti patiems. Be to, pavadinimas turėjo paaiškinti, apie ką eina kalba. Išradėjo „Motorwagen“ labiausiai priminė atvirą vežimaitį su trečiuoju valdomu ratu toje vietoje, kur įprastai būdavo arklys.
Po sėdyne buvo sumontuotas modernizuotas vieno cilindro 4 taktų 1 AG variklis. Patente nurodyta, kad variklio galia buvo 0,6 AG prie 250 aps./min., tačiau vėliau buvo nustatyta, kad iš tikro ji siekė 0,9 AG prie 400 aps./min. Variklį užvesdavo elektrinė užvedimo sistema, o sukimo momentas ratams buvo perduodamas per smagratį. Iš pradžių degalų padavimo sistemą sudarė dagtis nuo kurio paviršiaus garavo benzinas, bet vėliau C.Benzas panaudojo karbiuratorių ir taip variklio galia išaugo du kartus.
„Motorwagen“ pakabą sudarė dvi elipsės formos lingės varantiesiems ratams, o vairas, panaudojus ašį, buvo pritvirtintas tiesiai prie šakės. Netrukus bazinėje sąrangoje atsirado degalų bakas ir stabdžių sistema – prie ratų tvirtinamos oda aptrauktos trinkelės. Tokie modeliai klientams buvo siūlome iki 1893 m. Iš viso buvo pagaminti 25 automobiliai, rašo trucker.lt.
Nepaisant kai kurių konstrukcijos trūkumų, „Benz Patent-Motorwagen“ įrodė, kad yra ganėtinai nebloga transporto priemonė. 1888 m. Carlo sutuoktinė Bertha Benz, kartu su sūnumis Oigenu ir Richardu šia transporto priemone įveikė 194 km atstumą iš Manheimo į Pforcheimą ir atgal. Pakeliui kilusios problemos sėkmingai buvo išspręstos – pavaros grandinę taisė kalvis, odines stabdžių trinkeles – batsiuvys. Nors arklių transportas vis dar buvo patogesnis, mokantys numatyti ateitį pasirinko automobilius. Istorija parodė, kad jie buvo teisūs.
