Principas čia paprastas: automobilių perpardavinėtojas, įsigydamas transporto priemonę Vokietijoje ar kitoje Vakarų Europos šalyje, ne iki galo užpildo vietinę pirkimo-pardavimo sutartį (Vokietijoje – vadinamąjį „kauferį“) – nerašo jokių savo duomenų. Parduodamas tą patį į Lietuvą pargabentą automobilį, pirkėjui jis liepia pasirašyti ant vokiškos pirkimo-pardavimo sutarties. Taip galutinis vartotojas Lietuvoje tampa įsigijęs automobilį tiesiogiai iš vokiečio, o perpardavinėtojas niekur nefigūruoja.
Kokia to žala? Didžiausia ji yra galutiniam pirkėjui. Jis, įsigijęs automobilį iš „užsieniečio“, praranda bet kokias teises į pretenzijas tikrajam automobilio pardavėjui Lietuvoje. Tuo pačiu – ir garantiją. Žala valstybei čia taip pat milijoninė – skaičiuojama, kad dėl tokių schemų kasmet nesumokama milijonai eurų pajamų mokesčio.
Automobilių perpardavinėtojai pirkėjams, nenorintiems pasirašinėti ant nelietuviškų pirkimo-pardavimo sutarčių, paprastai pateikia neatremiamą argumentą: „Nori lietuviškos sutarties? Tada automobilis kainuoja 500 eurų daugiau.“
Tokią matematiką suprasti nesunku: normalią sutartį užpildęs perpardavėjas turės susimokėti gyventojų pajamų mokestį. Be to, sugedus ką tik parduotai transporto priemonei, pirkėjas turės į ką kreiptis su pretenzijomis. Juk naivu tikėtis, kad turguose už mažesnę nei rinkos kainą parduodami idealios būklės automobiliai.
Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas numato, kad transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti ne tik ridos duomenis, bet ir deklaruoti visi pardavėjui žinomi eismo ar kiti įvykiai, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta.
Turguje dažnai parduodami automobiliai, kurie savo gimtosiose šalyse buvo daužti, o į Lietuvą atkeliavę tarsi feniksai pakyla iš pelenų. Tačiau tie patys feniksai neretai pasižymi neveikiančiomis oro pagalvėmis, kreiva ratų geometrija ir kitomis su saugumu susijusiomis problemomis. Jas nusipirktame automobilyje pastebėjęs pirkėjas iš esmės netenka galimybės susigrąžinti bent dalį transporto priemonės pirkimui išleistų pinigų. Tuo tarpu pasirašant ir detaliai užpildant pirkimo-pardavimo sutartį, pirkėjas gali reikšti pretenzijas: Lietuvoje ne kartą teismas yra priteisęs didesnes ar mažesnes kompensacijas pirkėjams, kuriems buvo parduoti prastos būklės automobiliai.
Kaip šito išvengti? Specialistų patarimas paprastas: nepasitikėti itin pigias transporto priemones, kurių ankstesni savininkai tik savaitgaliais važinėjo į bažnyčią, parduodančiais žmonėmis. O bet kokią naudotą mašiną prieš perkant būtina patikrinti patikimame servise.
Tačiau net ir pats patikimiausias ar autorizuotas servisas neįlįs į pavarų dėžę ar variklį: šie agregatai tuo metu gali veikti gerai, tačiau nuvažiavus vos šimtą kilometrų sugesti nepataisomai. Vienintelė išeitis iš tokios problemos – naudoto automobilio garantija.
