Šiuolaikiniai žmonės yra labai mobilūs. Mes norime judėti, keliauti ir pamatyti. Daugeliui mūsų tai yra visai paprasta, tačiau neįgaliųjų galimybės judėti yra labai ribotos. Anksčiau jos buvo dar labiau ribotos, kai kiekvienas įėjimas turėjo laiptus, o ir šaligatviai buvo projektuojami visiškai negalvojant apie žmones vežimėliuose.
Vienas iš taip kenčiančių neįgaliųjų buvo britas Derryis Prestonas-Cobbas. Jis 20 amžiaus pirmoje pusėje naudojo neįgaliojo vežimėlį. Kaip galite įsivaizduoti, Antrojo pasaulinio karo metu suniokoti keliai ir šaligatviai, prasta infrastruktūra ir senamadiškai suprojektuoti miestai Cobbo ir kitų neįgaliųjų judėjimą stipriai ribojo. Tačiau šiam vyrui pasisekė – jo pusbrolis buvo inžinierius Bertas Greevesas.
Greevesas buvo gudrus jaunas žmogus, inžinieriaus darbo išmokęs „Austin“ automobilių gamykloje. Savo nuo juosmens paralyžiuotam pusbroliui iš žoliapjovės ir motociklo dalių jis sukūrė savaeigį neįgaliojo vežimėlį. Šis daiktas buvo labai svarbus Cobbui, bet tuo pačiu tapo ir naujo verslo pradžia Greevesui. 1946 metais inžinierius įkūrė kompaniją Invacar, kurios specializacija buvo neįgaliesiems skirtų automobilių kūrimas ir gamyba. Laikas tam buvo itin palankus, nes ką tik pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas po savęs paliko daugybę judėjimo negalią turinčių žmonių.
1948 metais „Invacar“ gavo valstybinį užsakymą – gaminti automobilius, kurie neįgaliesiems bus platinami nemokamai. Ir taip prasidėjo triračio Invacar istorija.
Pirmieji „Invacar“ naudojo „Villiers“ 147 kubinių centimetrų mopedo variklį, kuris taip pat buvo naudojamas ir žoliapjovėse. Automobilis turėjo vos vieną sėdynę ir šiek tiek vietos bagažui. „Invacar“ kėbulas buvo pagamintas iš stiklo pluošto, visi automobiliai buvo mėlyni ir turėjo tik po vieną veidrodėlį. Su laiku „Invacar“ vis atnaujindavo savo vienintelį modelį – ilgėjo jo ratų bazė, paprastėjo rėmas. Iš viso iki 1977-ųjų pagaminta bent 50 skirtingų versijų.
Paskutiniai „Invacar“ turėjo 0,5-0,6 litrų „Steyr-Puch“ variklį, kuris leido vos kelis šimtus kilogramų sveriančiam automobiliui pasiekti 132 km/val. greitį. Tai buvo beprotiškai pavojinga, nes šis automobilis buvo labai mažas ir nelabai stabilus.
„Invacar“ salone, į kurį buvo patenkama per į priekį nuslenkančias dureles, buvo šiek tiek vietos sulankstytam neįgaliojo vežimėliui ir atsarginiam ratui. Praktiškai jokių patogumų čia nebuvo – tai buvo tarsi didelis dengtas neįgaliojo vežimėlis.
„Invacar“ naudojo „Austin Mini“ ratus – tai palengvino padangų ir ratlankių pirkimą. Automobilis buvo valdomas tik rankomis per motociklo (gal labiau dviračio) tipo vairą. Oru aušinamas variklis buvo gale, priekyje buvo nedidelė bagažinė pirkiniams. Invacar buvo skirtas transportui mieste, nors galėjo šiokį tokį atstumą įveikti ir užmiesčio keliukais.
1948-1977 metais buvo pagaminta ir išdalinta dešimtys tūkstančių „Invacar“ automobilių. Juos gamino ne tik Invacar, bet ir AC, „Barrett“ ir kitos kompanijos. Iš pradžių šie automobiliai buvo labai populiarūs, tačiau vos tik pasirodė neįgaliesiems pritaikyti įprasti automobiliai, „Invacar“ dienos buvo suskaičiuotos.
Tiesa yra ta, kad įprasti automobiliai yra tiesiog geresni – greitesni, praktiškesni ir saugesni. Juolab, kad negalių būna visokių ir įprastus automobilius galima prie jų pritaikyti. Negi neįgalus žmogus negali savo vaikų nuvežti į mokyklą? Juk „Invacar“ buvo vienvietis.
„Invacar“ ir panašūs automobiliai buvo sukurti manant, kad neįgalieji neturėtų lygiateisiškai dalyvauti eisme. Pasikeitus šiai be galo keistai nuostatai 1977 metais Invacar gamyba buvo nutraukta. Tūkstančių Invacar gretos Jungtinės Karalystės keliuose ėmė trauktis iš karto. 2003 metais visi vyriausybei priklausantys Invacar automobiliai buvo surinkti ir sunaikinti, kaip neatitinkantys saugumo standartų. Aišku, keli liko privačiose kolekcijose ir muziejuose, tačiau dabar tai – labai retas eksponatas.
