„Tata Nano“ vienu metu buvo pigiausias automobilis rinkoje. Tiesa, Europoje „Nano“ nebuvo parduodamas, todėl gyvai jo, tikriausiai, net nesate matę. Tai nebuvo saugus ir labai praktiškas automobilis – „Nano“ tiesiog buvo pigus būdas neturtingiems indams pakeisti senus motociklus į šį tą su stogu.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad 100 tūkstančių rupijų (2000 dolerių tuometiniais pinigais) „Tata Nano“ kainavo tik 2008 metais, kai prasidėjo šio modelio gamyba. Vėliau automobilio kaina po truputį augo. 2017 metais bazinis „Nano“ variantas jau kainavo 215 tūkstančių rupijų (beveik 3000 dolerių tuometiniais pinigais). Tai vis tiek buvo pigiausias automobilis rinkoje.
Nors gamyba buvo nutraukta 2018-aisiais, „Tata Nano“ pardavimai svyravo jau kurį laiką. Istorijos pradžioje mažytis automobilis susikūrė labai nesaugios mašinos reputaciją. Nepadėjo ir tai, kad net keli visiškai nauji automobiliai sudegė tiesiog gatvėse. „Tata“, kuriai dabar priklauso ir „Jaguar Land Rover“, problemas ištaisė, tačiau „Nano“ vis tiek buvo tik mažas keturduris automobilis su 0,6 l dviejų cilindrų varikliu gale, sukančiu galinius ratus.
Bet kaip „Nano“ galėjo būti toks pigus? Kaip paaiškėjo vėliau, „Tata“ su kiekvienu parduotu baziniu modeliu prarasdavo šiek tiek pinigų. Tačiau daugelis pirkėjų rinkdavosi papildomą įrangą, nes bazinė versija buvo tiesiog neįtikėtinai skurdi.
Štai keletas vietų, kuriose Tata Nano pigumas tiesiog rėžė akį:
- Iki pat 2015 metų Nano neturėjo bagažinės dangčio – į bagažo skyrių buvo patenkama tik per saloną;
- Kiekvienas Nano ratas buvo priveržtas tik trimis veržlėmis;
- Nano neturėjo saugos oro pagalvių;
- Nano turėjo tik vieną valytuvą;
- Bazinė versija neturėjo nei radijo, nei kondicionieriaus, nei keleivio šoninio veidrodėlio keleivio pusėje;
- Jokios degalų bako užpildymo angos automobilio išorėje;
- Vairuotojo ir keleivio sėdynės buvo identiškos;
- Itin mažai plieno automobilio konstrukcijoje.
Aišku, sutaupyti padėjo ir pigi indiška darbo jėga, ir pačios pigiausios detalės, kokias tik „Tata“ galėjo gauti. Beveik visas automobilio salonas buvo plastikinis, čia nebūtumėte suradę jokio ekrano ar net tachometro. Net elektriniai langai buvo papildomos įrangos dalimi.
„Tata Nano“ buvo beviltiškai lėtas, nes silpnas 38 AG (28 kW) variklis pasižymėjo prastomis dinaminėmis savybėmis. Iki 100 km/val. „Nano“ bėgėjosi daugiau nei 30 sekundžių. Kita vertus, kadangi „Nano“ konstrukcijoje buvo mažai plieno, automobilis svėrė tik 600-635 kg. Kai Vokietijoje buvo atliekami saugumo bandymai, „Tata“ tikėjosi gauti net 4 žvaigždutes, bet „Nano“ neuždirbo nei vienos.
„Smith Flyer“, 1915 metais gamintas automobilis, yra laikomas pigiausiu visų laikų automobiliu, tačiau „Tata Nano“ kaina buvo tik nedaug didesnė.
Ir nemanykite, kad „Nano“ buvo tik dėžė su ratais. Šis automobilis padėjo kai kuriems indams saugiau ir taupiau nukeliauti į darbą. Kartu „Nano“ buvo ir nemažas inžinierių pasiekimas – sukurti automobilį, kuris kainuotų tik tiek, kiek kainuoja geras nešiojamas kompiuteris, tikrai nėra lengva.
