„Ferrari“ po truputį atsisako atmosferinių variklių, dalis populiariųjų „Porsche 911“ nuo šiol turės turbokompresorius, o ateityje – ir hibridines jėgaines.
Ir nors šios technologijos padeda sumažinti į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekį ir degalų sąnaudas, aišku, kad ateitis priklauso dar radikalesnėms technologijoms.
Bet ar švarus automobilis būtinai turi būti nuobodus? Kas laukia entuziastų taip mėgstamų sportinių automobilių? Šioje straipsnių serijoje bus trumpai apžvelgtos trys pagrindinės kryptys, kurias dabar renkasi automobilių gamintojai – hibridiniai, vandeniliniai bei elektriniai automobiliai. Straipsniai iliustruoti įdomiausiais naujų aplinką tausojančių automobilių pavyzdžiais. Pradėti reikia nuo populiariausios, dažnai ir Lietuvoje sutinkamos technologijos aprašymo.
Hibridiniai automobiliai
Straipsnių seriją apie aplinkai draugiškas transporto priemones neišvengiamai turi pradėti hibridiniai automobiliai. Šiuo metu rinkoje egzistuoja kelios šios technologijos variacijos, bet trumpai tariant, hibridinis automobilis yra varomas baterijų teikiama elektros energija bei vidaus degimo varikliu. Toks derinys leidžia žymiai sumažinti degalų sąnaudas bei išmetamo anglies dvideginio kiekį ir, kai kuriais atvejais, važiuoti naudojant vien elektros energiją.
Hibridinės jėgainės yra bene populiariausias pasirinkimas tarp žaliųjų technologijų, tačiau jos ne visuomet yra naudojamos tik aplinkai tausoti. Pastaraisiais metais pasirodė nemažai hibridinių sportinių ar net superautomobilių, kurie labiau patinka automobilių entuziastams nei žaliesiems.
Tačiau straipsnį pradėti reikia nuo neabejotinai populiariausio hibridinio automobilio – „Toyota Prius“. Tai yra mašina, kuri išgarsino hibridinius automobilius ir tapo daugelio žmonių, susirūpinusių aplinkosauga, transporto priemone.
Naujasis ketvirtos kartos „Prius“ tikrai nėra automobilis, kurį pamėgs daugelis, tačiau nėra abejonių, kad būtent „Prius“ šiuo metu yra hibridinių automobilių lyderis.
„Toyota Prius“ buvo pristatytas dar 1997 metais ir iš karto išgarsėjo kaip itin žalias automobilis. Pirmos dvi „Prius“ kartos buvo varomos 1,5 litro benzininio varikliu ir baterijų saugoma elektros energija. JAV institucijos iš karto priskyrė šį hibridinį automobilį prie itin maža tarša pasižyminčių transporto priemonių kategorijos.
„Toyota“ pardavė apie 123 tūkstančius pirmosios kartos „Prius“, tačiau antroji karta buvo ženkliai sėkmingesnė. Ji jau pasižymėjo iki šių dienų atpažįstamomis formomis ir dizaino elementais. Prius tapo daug pažangesniu, turėjo kiek talpesnes ir lengvesnes baterijas bei itin aptakų kėbulą. Visi šie bruožai leido pagerinti „Prius“ pardavimus daugiau nei milijonu vienetų lyginant su pirmąja karta.
Neišvengiamai „Prius“ tapo ir pašaipų objektu. Nemaža dalis automobilių entuziastų laikė jį tiesiog nuobodžiu, o aplinkai draugiškas charakteristikas – rinkodaros triuku. Buvo teigiama, kad hibridinės jėgainės gamyba yra daug žalingesnė nei įprastinės, todėl galutinis produktas neturėtų būti laikomas žaliųjų automobilių etalonu. Nepaisant kritikos, „Prius“ išliko itin populiarus ir praeitų metų pabaigoje „Toyota“ pristatė ketvirtąją kartą.
Kol kas automobilių žurnalistai kritiškai vertina „Toyota“ bandymus padaryti „Prius“ patrauklesnį tikriems automobilių kultūros mėgėjams – patobulinimai nėra dideli ir automobilis vis dar yra gana nuobodus.
„Toyota“ nėra vienintelis hibridinių automobilių gamintojas. „Honda Insight“ taip pat yra gana populiarus šioje klasėje, o ir kitos markės savo gamoje dažnai siūlo hibridinius variantus. Kaip pavyzdžius galima paminėti „Porsche Panamera S E-Hybrid“, „Peugeot 3008 HYbrid4“ ar „Mercedes C300 BlueTEC Hybrid“.
Hibridiniai automobiliai toli gražu nėra tobuli. Kai kuriuos juos reikia įkrauti iš elektros tinklo, o tai gali būti šioks toks nepatogumas. Dėl to, kad automobilyje turi būti sumontuotas papildomas variklis ir baterijos, salone ir bagažinėje yra mažiau vietos. Galiausiai, visi šie papildomi įrengimai kainuoja ir nemažai sveria, o didelis svoris galutinai naikina vairavimo malonumą. Tačiau ne viskas yra taip blogai ir netgi didžiausi automobilių entuziastai turi savo hibridinių favoritų.
„Porsche“, „McLaren“ ir „Ferrari“ savo hibridiniais superautomobiliais „918 Spyder“, P1 ir „LaFerrari“ prieš porą metų nustebino pasaulį ir įrodė, kad hibridinės technologijos gali tarnauti ir kitiems tikslams. Elektros energija šiose mašinose tarnauja ne tik ekologiniais sumetimais, bet ir didesniam greičiui bei vairavimo malonumui pasiekti. Visi šie automobiliai, žinoma, jau yra parduoti, tačiau verta paminėti keletą esminių skirtumų.
„918 Spyder“ buvo sukurtas remiantis kiek kitokia filosofija, todėl sunaudoja mažiau degalų ir naudodamas elektros energiją gali nuvažiuoti 16-31 km, tai yra toliau nei konkurentai. „Porsche“ stengėsi sukurti tokį hibridinį superautomobilį, kuris stebintų trasoje, tačiau būtų patogus ir praktiškas naudoti kasdien.
P1 turi visiškai kitokį charakterį – yra lengvesnis, ne toks patogus kelyje, tačiau beveik nepralenkiamas trasoje. Kita vertus, „McLaren“ siekė maksimalaus vairavimo malonumo, o ne geriausio trasos įveikimo laiko, todėl P1 yra varomas tik galiniais ratais ir ne visur gali prilygti keturiais ratais varomam „918 Spyder“.
„LaFerrari“ iš šios trijulės išsiskiria V12 varikliu, didžiausia kaina ir mažiausiu svoriu. Šis automobilis negali važiuoti vien elektros energija, nes „Ferrari“ paprasčiausiai nedomina elektromobiliai. Baterijos tiesiog kaupia energiją, kuri įprastai yra iššvaistoma, pavyzdžiui, stabdant, o elektros variklis panaudoja ją tuomet, kai reikia – ši sistema veikia panašiai kaip „Formulėje-1“ naudojama KERS. „Ferrari“ taip pat yra galingesnis už kitus du hibridinius superautomobilius ir gali pasiekti didesnį maksimalų greitį.
Įvairiuose bandymuose geriau pasirodo tai vienas, tai kitas hibridinis superautomobilis, tačiau visi jie įrodo, kad hibridinės technologijos gali būti naudojamos sukurti ir tikrai jaudinančius automobilius. Kita vertus, prie šios trijulės turėtume pridėti ir dar vieną konkurentą.
Švedai taip pat parengė savo hibridinio superautomobilio versiją – „Koenigsegg Regera“ neturi didelių ekologinių ambicijų, tačiau neturi ir pavarų dėžės. Elektros energija naudojama užpildyti galios ir sukimo momento trūkumą prie žemų variklio sūkių, todėl „Regera“ naudoja vos vieną pavarą. Taip sutaupomas svoris ir sukuriami unikalūs vairavimo įspūdžiai, kuomet variklio apsukų ir greičio rodyklės visuomet kyla kartu. Trasoje įveikiant posūkius nereikia įjungti žemesnės pavaros, nes automobilis jos paprasčiausiai neturi.
„Koenigsegg“ visuomet turėjo ambicijų gaminti greičiausius automobilius pasaulyje, tačiau „Regera“ yra kiek kitoks kūrinys. Nors automobilis turi tris elektros variklius (sakoma, kad tai – galingiausia elektros jėgainė automobilių pramonės istorijoje) ir įprastą 5 litrų V8 variklį, kompanija mano, kad „Regera“ labiau tinka ilgoms kelionėms nei trasai. Automobilis turi geresnę garso izoliaciją, yra patogesnis, o keleiviai turėtų jausti mažiau vibracijų nei kitose mašinose, nešiojančiose „Koenigsegg“ vardą.
Kita vertus, „Regera“ iki 400 km/val. gali įsibėgėti vos per 20 sekundžių ir turi itin pažangias aerodinamikos sistemas, todėl ir trasoje turėtų būti neįtikėtinai greitas. „Koenigsegg“ planuoja pagaminti vos 80 tokių hibridinių superautomobilių, tačiau galima tikėtis, kad artimoje ateityje hibridinės technologijos sugrįš į gamintojo gamą.
