Bet apie viską nuo pradžių. Iš pirmo žvilgsnio taip nepasirodė, Namibija verta automobilių mėgėjų svajonių šalies vardo. Greitį ribojantys ženklai čia tik orientaciniai, nes transporto greičio niekas nekontroliuoja – kam tą daryti, kai daugeliu atkarpų pravažiuoja po mašiną kas penkias minutes. Juk Namibija – antra rečiausiai gyvenama valstybė pasaulyje po Mongolijos.
Žvyrkelių galybė
Namibijoje, pasak Wikipedia.org, yra 44 500 km valstybinės įmonės valdomų kelių. Iš jų 6 664 km yra asfaltuoti – tokie, kokius mes įpratę matyti Europoje. Dar 412 turi tvirtą pagrindą, tačiau viršuje – tik ploną asfalto sluoksnį, o 288 kilometrai nutiesti naudojant druskos ir gipso mišinį. Kai sausa, tai nuostabi kelio danga, tačiau palijus, tampa itin slidi.
Daugiau nei pusė šalies kelių, 25 710 km, turi žvyro dangą, o dar 11 460 km galėtų būti vadinami bekele. Tai – keliai, kurie sukuriami iškertant ten esančią augaliją ir važinėjantiems automobiliams suplūkiant dangą.
Namibijos plotas yra beveik trylika kartų didesnis nei Lietuvos, tačiau gyventojų skaičius vos viršija du milijonus. Esant tokiam mažam gyventojų tankiui, šalyje asfaltuotais keliais sujungti tik pagrindiniai miestai, o į bet kurį kelis tūkstančius gyventojų turintį kaimą tektų važiuoti žvyrkeliais.
Jiems ir skirsiu daugiausia dėmesio, nes būtent žvyrkeliais teko įveikti apie 600 km kelių dienų vizito Namibijoje metu.
Daugelyje žvyrkelių leistinas greitis – 100 km/val. Jie platūs, kokybiški ir apgaulingi. Nes kokybė, kuria gali nesukdamas galvos lėkti ir gerokai didesniu nei 100 km/val. greičiu, staigiai baigiasi galvos dydžio akmeniu viduryje kelio, duobių serija (vadinamąja „tarka“) ar nedideliu tramplinu.
Todėl, nors Namibija ir laikoma viena iš geriausius kelius Afrikoje turinčių valstybių, atsipalaiduoti čia nevalia. Juolab kad ir gyvūnijos čia netrūksta – nesunku pastebėti greta kelio besiganančius zebrus, žirafas ar babuinus, kurie gali sumąstyti perbėgti gatvę tuo metu, kai vairuotojas to tikėsis mažiausiai.
Greta žvyrkelių vietomis galima pastebėti žalias dėžutes. Jose įmontuoti jutikliai, skaičiuojantys pravažiuojančias transporto priemones. Pravažiavus atitinkamam jų kiekiui, kelius prižiūrinti įmonė gauna informaciją, kad konkrečią atkarpą jau reikia tvarkyti.
Tvarkymas čia taip pat neįprastas. Gyvenvietės yra toli viena nuo kitos, tad žvyrą ant kelio stumdantys greideriai kartu prisikabina ir priekabą-namuką. Vairuotojas nuvažiuoja 30 kilometrų per dieną ir eina miegoti į kemperį.
Kelininkų darbas tuo labai įdomus – jeigu išeini į darbą, tai namo grįši maždaug po savaitės ar kelių. Todėl kelininkai kartais kartu pasiima visą šeimyną. Nedarbingumo lygis Namibijoje viršija 25 proc., tad dalis moterų nedirba, o prižiūri vaikus.
Prieš eismą
Namibija kurį laiką buvo Vokietijos, po to – Didžiosios Britanijos kolonija, tad perėmė dalį šios šalies tradicijų. Bene svarbiausia turistams – kalba. Anglų kalba yra valstybinė Namibijos kalba, tad ją moka visi, nors tarpusavyje paprastai kalba vienu iš 16-os vietinių dialektų.
Kita iš britų perimta tradicija – eismas kaire puse. Niekada „prieš eismą“ nevažinėjusiam žemyninės Europos gyventojui tai gali pasirodyti kaip nemenkas iššūkis, tačiau prisitaikyti prie kitokio eismo lengviau, nei gali pasirodyti.
Visų pirma, dėl automobilių skaičiaus – jis čia minimalus, tad problemų išsukant iš šalutinio kelio nepatirsi. Jeigu vertinčiau tik toliau nuo didžiųjų miestų važiuotus kelius, tai per 500 kilometrų prasilenkiau su 50 automobilių. Antra priežastis – Namibijos gyventojai vairuoja ramiai ir neskuba.
Greitį viršijančių yra tik miestuose, kur pristatyta informacinių ženklų apie greičio matuoklius, tačiau jų nėra nei kvapo. Užmiesčiuose greitį viršyti net nėra būtina, nes daugelyje žvyrkelių galima važiuoti 100 km/val., o asfaltuotais dviejų eismo juostų keliais – 120 km/val.
Verta važiuoti greičiau? Tikrai ne, nors kontrolės ir neteko sutikti. Pernelyg pavojinga: arti vandenyno dažnos smėlio audros, apribojančios matomumą iki kelių dešimčių metrų, o giliau žemyne pakelėse daug augalijos bei netikėtai į kelią galinčių išbėgti gyvūnų.
Vairavimo pramogos
Važinėti įdomu ne tik Namibijos keliais. Kitas dalykas, kuriuo ši šalis gali pasigirti – kopos, už kurias aukštesnių nėra visame pasaulyje. Ir prie jų yra daug įmonių, siūlančių nuomotis keturračius ar visureigius bei jais keliauti per smėlio karalystę.
Tai yra dar viena priežastis, kodėl ši retai gyvenama pietvakarių Afrikos valstybė verta kiekvieno automobilių gerbėjo dėmesio.
„Anksčiau nesuprasdavau, kodėl arabai vietoje važiavimo pajūriu renkasi klampojimą per kopas. Pavažiavęs pats, supratau“, – sakė Benediktas Vanagas, vienas iš labiausiai patyrusių šalies lenktynininkų.
Kad kopos lengvai tampa narkotiku, suprato ir šių eilučių autorius, bet plačiau apie jas – kitame straipsnyje iš Namibijos.
15min žurnalisto kelionę apmokėjo „Toyota“. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
