Paragino... kunigas
Visai nereikia būti dideliu automobilių ar motociklų mylėtoju, kad neliktum abejingas Marijampolėje įsikūrusiam muziejui, dar žinomam „Kubilkiemio“ pavadinimu. Jo šeimininkas visus lankytojus sutinka su plačiausia šypsena bei degančiomis akimis. Jis nesustodamas valandų valandas gali papasakoti apie kiekvienos transporto priemonės atsiradimo istoriją, apibūdinti jos būklę, mintinai įvardinti ridą, kitus techninius niuansus. Akivaizdu, kad K.Kubilius mėgaujasi laiką leisdamas tarp automobilių ir motociklų. Ne veltui jis ir pats šį muziejų vadina savo gyvenimo projektu, kuriam reikėjo pribręsti.
„Jei visa tai būčiau pradėjęs kurti būdamas daug jaunesnis, greičiausiai mane būtų palikusi žmona, o ir vaikai liktų neužauginti. Pamenu, jog pirmąjį „JAWA“ motociklą už 100 rublių įsigijau maždaug prieš 40 metų. Galima sakyti, nuo jo ir prasidėjo mano džiaugsmai bei vargai. Vėliau įsigijau kitą motociklą, po to – dar kitą. Taip jie kaupėsi tol, kol pamačiau, kad jau turiu jų apie pusšimtį. Tapo akivaizdu, kad jiems reikia specialių patalpų. Kaip tik tuo metu Marijampolėje pardavinėjo seną duonos kepyklą, tad ją ir įsigijau. Patalpas ėmiau įrenginėti jau galvodamas apie muziejų“, – prisiminė K.Kubilius.
Pastaruosius 30 metų jis valdo transporto įmonę, todėl technika jam gerai pažįstama ir artima. Marijampolietis teigė muziejų pradėjęs kurti todėl, jog gyvenime norėjo palikti įspaudą, kad nuveikė kažką naudingo bei prasmingo. Jis prisipažino, kad galbūt muziejaus šiandien visai nebūtų, jei ne vienas Sasnavos miestelio klebonas.
„Iš pradžių ketinau ten statyti koplyčią, tačiau to miestelio kunigas pasakė, jog bažnyčių ir taip yra daug, todėl pasiūlė kurti muziejų. Jis sakė, kad žmonės jį gausiai lankys, todėl taip pajusiu didesnį malonumą“, – prisiminė pašnekovas.
Taip maždaug prieš penkmetį Marijampolėje duris atvėrė beveik 4 tūkstančių kvadratinių metrų patalpos, kuriose šiandien gausu senovinių automobilių ir motociklų. Kiek jų yra, negali pasakyti net pats šeimininkas. Jis juokavo, kad eksponatus skaičiavo tik iki šimto, o dabar jų skaičių jau yra „pametęs“. Ko gero niekam nebūtų lengva suskaičiuoti čia esančius technikos vienetus, nes jų nuolat daugėja. K.Kubiliaus teigimu, per mėnesį įspūdinga kolekcija pasipildo bent vienu eksponatu.
Marijampolietis pasakojo senų automobilių ir motociklų ieškantis nuolat, tačiau pastaruoju metu surasti norimą modelį tampa vis sunkiau. Be to, jis ėmė vis didesnį dėmesį kreipti į transporto priemonės būklę.
„Dabar jau neperku labai prastos būklės mašinų. Supratau, kad jau neturiu tiek laiko ir jėgų, kad galėčiau sau leisti prie vieno automobilio ar motociklo plušėti kelis metus“, – prisipažino pašnekovas.
Marijampolietis teigė muziejų pradėjęs kurti todėl, jog gyvenime norėjo palikti įspaudą, kad nuveikė kažką naudingo bei prasmingo.
Nemylėjo savo gyventojų
Vos įėjus į muziejų visus pasitinka įspūdingos kolekcijos puošmena – 100 metų senumo automobilis „Ford“. Jis buvo pirmasis, kurį technikos genijus pradėjo gaminti konvejeriniu būdu. K.Kubilius juokauja, kad važiuojant šiuo automobiliu Lietuvos keliais visi iš pradžių gėrisi, tačiau greitai ima signalizuoti, prašydami pasitraukti iš kelio.
Marijampolietis į Lietuvos kelius dažnai išsiruošia ne tik su šiuo šimtamečiu automobiliu, bet ir su dauguma kitų savo muziejaus eksponatų. Kolekcionierius teigė, kad mašinas būtina kartas nuo karto užvesti, „įpūsti joms dvasios“. Visos jos tvarkingai restauruotos, važiuojančios, prižiūrėtos. Neretai būtų galima pagalvoti, kad čia – ne muziejus, o naujų automobilių ar motociklų salonas. Nuo visų eksponatų kas savaitę valomos dulkės, todėl visi jie tiesiog švyti, atrodo kaip nauji.
„Priklausau Vilkaviškio Senų vežimų klubui, tad su bendraminčiais neretai keliaujame ne tik po Lietuvą, bet ir užsienį dažnai išvykstame. Kartais iš įvairių parodų pavyksta parsivežti tam tikrų laimėjimų už gražiausius automobilius“, – džiaugėsi K.Kubilius.
Dabar jį labiausiai traukia vakarietiška technika. Vyras netgi svajoja į savo kolekciją surinkti bent po vieną automobilį iš kiekvienos pasaulio šalies, kuri juos gamina ar kadaise gamino. Jis tikino seniau daugiau domėjęsis sovietine technika, tačiau, kai surinko beveik visus Sovietų Sąjungoje gamintus automobilių bei motociklų modelius, jie pasidarė nebe tokie žavingi, kaip anksčiau. Priešingai, marijampolietis net juokauja, kad sovietų valdžia nemylėjo savo gyventojų, nes gamino labai nepatogią, nepritaikytą žmonių poreikiams techniką. Kaip pavyzdį jis parodė „invalidams“ skirtą automobilį. Paklausus, kodėl jis taip pavadintas, K.Kubilius nusijuokia, kad, visų pirma, į jį įlipti yra labai nepatogu, o antra – nuvažiavus bent kelis šimtus metrų, greičiausiai tapsi neįgalus.
„Senos mašinos yra unikalios tiek savo išoriniu, tiek vidiniu dizainu. Aišku, po kelionės su jomis vėliau persėdus į naują automobilį, gali pasijusti, kaip išėjęs atostogų, tačiau, manau, jog naujos transporto priemonės niekada nepateks į muziejus“, – savo nuomonę išreiškė pašnekovas.
Automobiliai iš istorinių asmenybių garažų
Vežiodamas po skirtingas muziejaus patalpas Kęstutis nesustodamas pasakoja apie kiekvieną čia stovintį automobilį arba motociklą. Akivaizdu, kad vyras juos myli tarsi savo vaikus ir kiekvienu iš jų labai didžiuojasi. Jis ir pats to neslepia bei teigia, kad be meilės nieko panašaus nebūtų galima sukurti.
„Štai 1952 metų gamybos „Citroenas“. Automobilis – varomas priekiniais ratais, viduje yra labai daug vietos. Prancūzai jau tais laikais diktavo automobilizmo madas. Restauruodami šią mašiną sugaišome tris metus. Štai čia stovi 1955 metų vokiečių pasididžiavimas „Mercedes“. Kol kas jis baigiamas restauruoti. Jei atvažiuosite kitą savaitę, būtinai juo pavežiosiu! Toliau galima išvysti „Nissan Pao“ – žasmingas japoniškas automobiliukas. Labai įdomus yra 1939 metų gamybos „DKV“. Vėliau ši gamykla pradėjo gaminti „Audi“ automobilius. Tai – medinė, oda aptraukta mašina. Grožio jai užtenka, tačiau važiuoti nelabai patogu“, – neužsikirsdamas apie savo eksponatus pasakoja K.Kubilius.
Dalis jo turimos technikos priemonių slepia įdomias istorijas. Vaikštant po muziejų vyras pakviečia užeiti į „Čaiką“. Taip, Jūs perskaitėte teisingai: ne įlipti, o būtent užeiti į šį automobilį. Jame vietos tiek pat, kiek ir dideliame limuzine. Vieną iš kelių savo turimų „Čaikų“ marijampolietis parsivarė iš Latvijos, tris metus ją restauravo ir tą daryti baigė tik šį pavasarį. Muziejaus šeimininkas pasakojo, kad šios markės automobilių pasaulyje buvo pagaminta vos apie tūkstantį vienetų.
„Privatūs asmenys „Čaikų“ negalėjo turėti. Prieš man ją įsigyjant, ji buvo baisi, supuvusi, galvojau, apskritai jos nepirkti, bet vienas draugas įkalbėjo tai daryti. Parsivarę ją namo ir pradėję ardyti, supratome, kad kadaise šiuo automobiliu važinėjo saugumiečiai. Viduje radome daug pasiklausymo įrangos, šautuvų dėtuvių, o ir pats mašinos variklis – pernelyg galingas. Restauruojant ją sunkiai sekėsi gauti reikalingų detalių. Rusai sunaikinę visus šios mašinos brėžinius“, – pasakojo marijampolietis.
Įspūdingų eksponatų jo garažuose yra ir daugiau. Čia dienas leidžia kadaise Stalino garažuose stovėjęs „ZIM‘as“. Jų pagaminta vos apie 3 tūkstančius vienetų. Pats K.Kubilius negalėjo pasakyti, ar pats Stalinas juo bent kartą važiavo, tačiau spėjo, kad arba jis, arba kitas žinomas to laikmečio politinis veikėjas Lavrentijus Berija tą tikrai darė.
Marijampoliečio muziejuje galima surasti ir labai retą „Jaguarą“, kadaise priklausiusį Didžiosios Britanijos karalienei Elžbietai II bei Dakaro ralyje dalyvavusį visureigį.
Stebisi, iš kur gavo
K.Kubilius kartais sulaukia prašymų parduoti vieną ar kitą automobilį, tačiau visada atkerta, kad savo vaikų jis nepardavinėja. Pavyzdžiui, vienas Maskvos automobilių muziejus visais būdais stengiasi įkalbėti parduoti marijampoliečio kolekcijoje esantį medinį „Moskvičių“, tačiau kol kas jų pastangos – bevaisės.
Čia dienas leidžia kadaise Stalino garažuose stovėjęs „ZIM‘as“. Jų pagaminta vos apie 3 tūkstančius vienetų.
„Neketinu už jokius pinigus parduoti savo eksponatų. Kartais to norintiems siūlau apsikeisti tam tikra technika, tačiau dar nė vienas nepasiūlė kažko, kas mane sudomintų“, – teigė marijampolietis.
Dažnai jis sulaukia užklausų parduoti vieną 1924 metų gamybos motociklą. Jis išskirtinis tuo, kad jo žibintai dega tik tuomet, kai į juos pripilama žibalo.
K.Kubilius pasakojo, kad kartais į svečius atvykstantys belgai ar prancūzai stebisi, iš kur jo muziejuje yra jų šalyje gamintų tokių transporto priemonių, kurių jie patys niekada nebuvo regėję.
Įspūdingų motociklų muziejuje yra ir daugiau. Čia stovi keletas 1953-1954 „JAWŲ“, gamintų tik Amerikos rinkai. Jų anksčiau Sovietų Sąjungoje nebuvo galima pamatyti. 1929 m. gamintas „Peugeot“ motociklas įdomus tuo, kad jį vairuoti „reikia keturių rankų“. Bent jau taip juokauja muziejaus šeimininkas. Jis tikino neįsivaizduojantis, kaip žmonės seniau galėjo pavairuoti tokią dviratę priemonę, nes joje gausu įvairių rankenėlių bei svirtelių, kurias būtina nuolat junginėti.
„Įdomi „Ural“ motociklo atsiradimo istorija. Jį pirkau Alytuje iš tuo metu išsiskyrusios šeimos. Moteris turėjo motociklą, o vyras – jo lopšį. Iš karto pasakiau, kad noriu abiejų dalių ir po vieną nepirksiu. Susėdome visi prie vieno stalo ir ėmėme derėtis. Galiausiai gavosi taip, kad šį motociklą aš nupirkau, o šeima susitaikė. Man dėl to buvo dvigubas džiaugsmas“, – šypsojosi marijampolietis.
Sendaikčių muziejus
Muziejuje galima išvysti ne tik begalę automobilių ir motociklų. Čia kabo ir dvi didžiulės senos nuotraukos. Vienoje iš jų – prieš 60 metų nufotografuotas pats K.Kubilius, jo brolis ir jų senelis. Visi jie pavaizduoti prie senovinio automobilio, kurio buvo pagaminta vos 1500 vienetų. Vyras teigė, kad jo garbės reikalas buvo tą automobilį išsaugoti, restauruoti ir dabar jis stovi muziejuje tarp kitų eksponatų.
Kitoje didžiulėje nuotraukoje, taip pat prieš šešis dešimtmečius darytoje Vinčuose, įamžintas mažas K.Kubilius, važiuojantis motociklu su broliu. Gaila, kad šio motociklo išsaugoti nepavyko, tačiau identiškas eksponatas visgi stovi „Kubilkiemyje“.
Vaikštant po patalpas, galima pagalvoti, kad čia veikia dar vienas muziejus. Vienoje iš salių stovi tvarkingai sukrauti įvairūs sendaikčiai: televizoriai, radijo imtuvai, telefonai, fotoaparatai, filmavimo kameros ir kt.
„Žmonės čia ateina, apžiūrinėja eksponatus, randa, ką kadaise patys turėjo, labai tuo džiaugiasi. Ši patalpa atsirado natūraliai. Pamažu pas mane ėmė kauptis įvairūs sendaikčiai, todėl nusprendžiau juos surūšiuoti ir padaryti ekspoziciją. Planuoju greta jų atkelti ir veną iš savo turimų senų automobilių, kuris turėtų dar labiau įprasminti šias patalpas“, – teigė pašnekovas.
Planų jis turi ir daugiau. Labiausiai vyras norėtų surinkti sunkvežimių „ZIL‘ų“ kolekciją.
„Ateityje norėčiau šį muziejų padovanoti miestui. Tik taip manau, jog jis galėtų būti išsaugotas. Dabar jau matau, kad kol aš einu priekyje, viskas yra gerai, tačiau, kas seka iš paskos – nėra. Tikiuosi, jog šiuo muziejumi galės džiaugtis dar daugybė kartų“, – vylėsi pašnekovas.
