Betoninius sunkvežimius gamino britai Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Ir betonas šioje situacijoje buvo pasirinktas greičiau iš vargo, o ne kaip nauja ir inovatyvi medžiaga, rašo „Trucker“.
1940–1941 m., britai tikėjosi vokiečių išsilaipinimo, tad puikiai suprato, kad gatvės kovų sąlygoms reikia kuo daugiau lengvų šarvuotų transporterių, kurie galėtų pervežti kareivius ar krovinius net ir apšaudomi lengvaisiais ginklais. Paprasčiausia būtų gaminti lengvus šarvuočius apdengiant bet kokį sunkvežimį plieno lakštais, tačiau tuo metu britams trūko plieno. Tad idėja kilo statybų įmonės šeimininkui Čarliui Bernardui Matiusui (CH. B. Mathews), kuris nusprendė, kad vietoje plieno lakštų galima naudoti betoną.
Statybų inžinierius tuomet ne be pagrindo teigė, kad betoniniai automobiliai nepakeis šarvuočių ir tankų, bet priešui taptų šiokia tokia kliūtimi. Žinoma, betonas neatlaikytų artilerijos sviedinių pataikymo, bet kulkas galėtų sustabdyti. O kas svarbiausia, tokių pseudošarvuočių gamyba buvo pigi ir greita.
Betoninės, maždaug 15-os centimetrų storio sienelės buvo montuojamos ant senų, visur supirkinėjamų sunkvežimių važiuoklių. Nemaža dalis tokių automobilių net negalėjo riedėti patys, tad buvo traukiami traktorių.
Na o dėl specifinės išvaizdos tokie betoniniai sunkvežimiai buvo praminti „bizonais“. Įvairūs šaltiniai teigia, kad buvo pagaminta apie 200-300 tokių „bizonų“.
