Šiandien tokie duomenys daro įspūdį: ypač turint galvoje, kad 2,0 litrų darbinio tūrio benzininis variklis miesto režimu nesunkiai „telpa“ į 10 l/100 km normą. Ekonomiškas ir greitas automobilis, tad nutarėme jį nufotografuoti prie netipinės vietos – vėjo malūno. To, kuris yra bene žymiausias Lietuvoje. Tokiu būdu tęsiame projektą „Automobiliu po Lietuvą“.
Šeduva
Vienas geriausiai žinomų išlikusių vėjo malūnų Lietuvoje yra Šiaulių apskrityje, Šeduvoje. Nors tai toli gražu ne anksčiausiai ant Lietuvos žemės išdygęs kūgio nupjauta viršūne formos pastatas, šiandien jis yra vienas iš geriausiai išsilaikiusiųjų. Be to, ir naudojamas kasdien.
Teigiama, kad per vidurį tarp Šiaulių ir Panevėžio įsikūrusioje Šeduvoje malūnas buvo pradėtas statyti 1905-aisiais. Dar per statybas jis kartą degė, o karo metais buvo gerokai apgriautas. Sovietinės okupacijos metu malūnas buvo naudojamas, tačiau toli gražu ne pagal paskirtį – jis tapo pasilinksminimo vieta šeduviškiams ir aplinkinių kaimų gyventojams.
Vis tik tai netruko ilgai, juolab kad malūno būklė negerėjo, kol beveik prieš dvi dešimtis metų buvo imtasi jo restauracijos. Verslininkams nusprendus suteikti malūnui antrąjį gyvenimą, jame buvo įrengtas restoranas, tebeveikiantis iki šių dienų. Jį pamėgo ne tik aplinkinių miestelių, bet ir didmiesčių – Šiaulių bei Panevėžio – gyventojai, juk nuo abiejų miestų šis nutolęs mažiau nei 50 kilometrų.
Šiandien Šeduvos malūnas yra pavyzdys, kaip gali būti saugomas paveldas: jame galima ne tik suvalgyti porciją šaltibarščių, cepelinų ar sraigių, bet ir iškelti šventę daugiau nei šimtui žmonių. Kūgio formos statinys su dirbtiniais sparnais yra tik dalis viso pastatų komplekso, kuriame – dvi didelės konferencijų salės, motelis bei dešimtis arų užimantis sodas.
Malūnų ir pramonės miestas
Kita istorijos dalis – Panevėžys. Pramonės miestu Šiaurės Lietuvos sostinė tapo toli gražu ne okupacijos metais – dar devynioliktame amžiuje mieste buvo žinomas ne vienas vėjo bei automatinis malūnas. Istorikas Leonas Kaziukonis savo straipsnyje „Iš Panevėžio malūnų praeities“ pateikia ne vieną istoriją apie šį miestą ir jo santykį su įvairiausiais malūnais.
Panevėžio žemės yra derlingos, tad jose išauginamas didelis kviečių derlius, o XIX amžiaus antroje pusėje iki miesto buvo nutiestas geležinkelis. Šios dvi sąlygos lėmė tai, kad malūnininkystė tapo viena svarbiausių Panevėžio pramonės šakų, o jos aukso amžius buvo tarpukario metais – tuomet miestas buvo Lietuvos grūdų malimo centru.
Miesto centre 1927 metais pastatytas penkių aukštų malūnas tapo pažiba visose Baltijos šalyse: tai buvo vienas didžiausių tokio tipo pastatų ir pirmasis, kuris buvo visiškai automatinis. Jame trimis pamainomis dirbo pusšimtis žmonių. Šiandien dalyje šio malūno įsikūręs viešbutis, vienas jo korpusas netgi pavadintas malūniniu – čia išsaugotos senosios konstrukcijos, lubų balkiai, metalinės kolonos.
Iki šių dienų išliko tik du vėjo malūnai – abu jie įkurti Ramygalos gatvėje ir atrodo tarsi svetimkūniai, nes per pastarąjį pusšimtį metų prie jų išdygo keliolika gyvenamųjų namų bei mokykla. Manoma, kad arčiau „Žemynos“ mokyklos esantis malūnas pastatytas apie 1880-uosius, o už šimto metrų esantis kitas – 1875-aisiais. Pirmasis apleistas stovi jau ilgą laiką, o toliau nuo mokyklos esančiame malūne keliolika metų veikė restoranas, veiklą nutraukęs bene prieš dešimtmetį. Nors didelė jo dalis buvo renovuota, procesas užstrigo ir jau keletą metų stovi vietoje.
„Audi“ per 400 kilometrų
Ką apie „Audi A5 Sportback“ pasako daugiau nei 400 kilometrų kelias iš Vilniaus į Šeduvą ir atgal? Pirma, tai – greitas automobilis. Nors tokią savybę galima įtarti vos pažvelgus į techninį pasą, „gyvi“ įrodymai įsimena geriau. 185 kW galios visiškai pakanka, kad, važiuojant bet kokiu leistinu greičiu ir nuspaudus akceleratorių iki dugno, nugara įsiremtų į sėdynę.
Antra, tai – sportiškas automobilis. Jis puikiai valdomas posūkiuose, o Kačerginės „Nemuno žiedo“ trasoje vykstančiose „Autoplius.lt Fast Lap“ varžybose nepadarytų gėdos jokiam greitam vairuotojui. „Audi“ inžinieriai fantastiškai padirbėjo kurdami naujosios A4 pakabą, o ant tos pačios platformos sukurtas ir A5 modelis.
Trečia – jis ekonomiškas. Sunku tuo patikėti, bet per 6 sekundes 100 kilometrų per valandą greitį pasiekiantis automobilis mieste be didesnio vargo „telpa“ į 10 l/100 km benzino ribą. Su viena sąlyga – vairuotojas turi būti itin šaltų nervų ir nesileisti provokuojamas, nes „Audi“ kiekvieną akimirką primygtinai siūlo spustelti dešinį pedalą ir pasimėgauti tuo nugaros įsmigimu į sėdynę. Tačiau būtina turėti galvoje, kad kelias sekundes trunkantis spustelėjimas gali kainuoti kelis šimtus eurų – neatsargus važinėjimas su 82 AG išvystančiu „Citroen C-Elysee“ kainuoja mažiau.
Praktiškumo šiame automobilyje tikėtis neverta: nors „Audi A5 Sportback“ ir turi keturias duris, jo pirmtakas yra A5 kupė. O tai yra nepraktiškiausias automobilio kėbulas iš visų. „Sportback“, kaip ir kupė, turi bagažinę porai lagaminų arba kelioms kuprinėms, dvi patogias sėdimas vietas priekyje ir dvi ne ypač erdvias – gale.
Nepaisant šio nepraktiškumo, tai yra tas pats „Audi A4“. Tas automobilis, kuris, pasirodęs Lietuvoje 2015-ųjų viduryje, tapo neabejotinu savo segmento lyderiu: tokio sportiškumo, variklių efektyvumo bei erdvės negalėjo pasiūlyti nė vienas konkurentas. Tuomet A4 susižėrė daugybę apdovanojimų visame pasaulyje ir tik per plauką netapo Lietuvos „Metų automobiliu 2016“. „Audi A5“ bei „A5 Sportback“ yra iš esmės tas pats A4, tik įvilktas į kitonišką rūbą.
A4 rinkoje jau yra dvejus metus ir šio modelio pirkėjai neturi progų skųstis dėl jokių vokiškų problemų. Todėl galima kone garantuoti: šviežesnis A5 taip pat bus puikus. Beveik galima garantuoti ir dar vieną dalyką: „A5 Sportback“ dėl savo formos ir mažesnio praktiškumo bus dešimtis kartų mažiau populiarus nei A4.
