Pirmą kartą persikėlimas per Nerį ties Čiobiškiu minimas XIX amžiaus dokumentuose – 1831 m. sukilimo metu šioje vietoje upę kirto generolo Dezidero Chlapovskio vadovaujama sukilėlių kariuomenė, artėjusi prie Vilniaus. Praėjus trisdešimčiai metų, vadovaujami Felikso Visloucho, toje pačioje vietoje kėlėsi 1863-ųjų sukilimo dalyviai – tiesa, tuo metu jie jau traukėsi nuo dabartinės Lietuvos sostinės. Patekę į kitą upės krantą, sukilėliai keltą sudegino ir pusšimtį metų apie būdus persikelti iš vienos Neries pusės į kitą šiose apylinkėse nebuvo žinoma.
Vieta, patogi kirsti Nerį
1912-aisiais carinė valdžia sugalvojo, kad šioje vietoje žmonėms vis tik reikia migruoti, tad buvo pastatytas tiltas, vėliau pačių rusų sudegintas per Pirmąjį pasaulinį karą. Kadangi ši vieta – viena patogiausių kirsti Nerį dėl siauros upės vagos, tuščia vieta ilgai nebuvo ir 1915 m. rusus spausdami vokiečiai pastatė naują, medinį tiltą. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tiltas visiškai susidėvėjo ir tapo pavojingas naudoti, o tuometinis prezidentas Antanas Smetona nusprendė – pigiau pastatyti naują tiltą, nei remontuoti senąjį. Tačiau pinigų pritrūko ir tam.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mototuristų perlas – vienintelis ir unikalus motorinis Nemuno keltas „Vilkynė“
Vietos gyventojai nelaukė prezidento malonės – jiems reikėjo keliauti, tad verslininko gyslelę turintis Jurgis Dzeventauskas su draugu paėmė 3000 litų paskolą ir įrengė keltą. Jo principas – dvi dešimties metrų ilgio ir trijų metrų pločio valtys, kurios sujungtos virš jų sukaltomis lentomis. Pirmojo kelto gamyba nebuvo lengva – apylinkėse trūko nagingų stalių, tad valtys keltui buvo daromos už 35 km esančioje Jonavoje, o tarpukariu gabenti tokį didelį krovinį nebuvo paprasta.
Vėliau, Antrojo pasaulinio karo metu, keltu naudojosi tie, kas buvo okupavę šalį: iš pradžių rusai, po to – vokiečiai, tada vėl rusai, kol galiausiai keltas buvo susprogdintas. Pasibaigus karui ir nusistovėjus sovietiniam režimui, J.Dzeventauskas neatsisakė kelto idėjos ir įkalbėjo kolūkio pirmininką, kad šioje vietoje reikia perkėlos. Taip 1935-aisiais būdą persikelti per upę įrengęs J.Dzeventauskas vėl tapo keltininku, o vėliau iš jo šį amatą perėmė sūnus Valentas, 1978-aisiais medinį kelto pagrindą pakeitęs metaliniu.
Atgavus nepriklausomybę, kurį laiką šalyje vyravo suirutė, tad keltas vėl dingo iš Dzeventauskų šeimos, kol Valentas atsitiktinai aptiko skelbimą vietos laikraštyje apie kolūkio skelbiamą aukcioną. Vienas jame parduodamų egzempliorių – tas pats keltas. Taip prasidėjo trečioji kelto epocha, jau nepriklausomoje Lietuvoje.
2010-aisiais iš Valento keltininko darbą perėmė jo sūnus Gediminas ir tęsia keltininko darbą šiltuoju metų laiku. Po Gedimino keltininko darbą turėtų perimti jau ketvirtosios Dzeventauskų šeimos kartos atstovas – sūnus Arnas.
Keltas įrengtas teritorijoje, aplink kurią šiandien gyvena nedaug žmonių. Tačiau, norint iš vienos Neries pusės persikelti į kitą ne keltu, jiems tektų bent 30 kilometrų važiuoti iki Jonavos arba Trakų rajono.
„Porsche“ – idealus kasdienai
„Porsche Macan“ kelionei į kelto vietą iš sostinės buvo pasirinktas neatsitiktinai. Tai – bene smagiausias automobilis tokiam keliui, kuriame netrūksta staigių posūkių, nuokalnių ir įkalnių, o dalį jo galima įveikti žvyrkeliu. „Macan“ yra idealus automobilių mėgėjo kasdienis automobilis: jis praktiškesnis už bet kokį kupė, yra nepaprastai puikiai valdomas ant bet kokios dangos (asfaltas, žvyras ir prastos būklės dumblinas kelias problemų nesukelia) bei gana kompaktiškas naudojimui mieste.
Kai „Macan“ vos netapo Lietuvos „Metų automobiliu 2015“, tuomet visi jį išbandę žmonės kalbėjo – tai yra geriausias rinkoje esantis automobilis kasdienai, tik kad kainuoja triskart daugiau nei tuomet nugalėtoju tapęs „Nissan Qashqai“. Šiemet jis už „Metų automobilį 2017“ vis dar brangesnis triskart, tačiau konkurentų iš esmės nesusilaukė – tokiomis geromis valdymo savybėmis pasižyminčių krosoverių rinkoje tiesiog nėra.
Į „Macan“ vietą prašosi vienintelis egzempliorius – „Alfa Romeo Giulia“, už jo pėdina „Audi SQ5“ ar BMW X3, tačiau jiems visiems iki „Macan“ toli kaip BMW 7 iki „Rolls-Royce Phantom“.
„Porsche“ nustebina dar vienu dalyku – standartine įranga. Jau bazinis į „Macan“ montuojamas variklis išvysto daugiau nei 200 AG, o akceleratoriaus paspaudimas sukelia garsinių emocijų tarsi bilietas už šimtą eurų į renginį Kongresų rūmuose.
Komforto įranga? Jos daug ir daugelis tos įrangos – naudinga. Kokia nors „Audi“ tos įrangos tikrai turi daugiau, bet ten ji ir reikalinga labiau. Priešingai negu „Porsche“, kurių automobiliuose svarbiausias vis dar yra vairuotojas.
Šiuo straipsniu dalinkitės socialiniuose tinkluose naudodami grotažymę #AutomobiliuPoLietuvą.
