19 val. 19 min. 57 sek., 32,5 km/val. ir 13,500 kalorijų
Ši trijulė nustatė naują važiavimo dviračiu iš Talino į Vilnių rekordą. Jų kelionė buvo nelengva ir pareikalavusi labai daug ištvermės. Jau parvykę į Vilnių ir atgavę jėgas dviratininkai sėdo ant minkštasuolių ir sutiko papasakoti apie šią kelionę.
– Kokia yra jūsų kelionės statistika?
– (Jonas Rudys) Mano dviračio kompiuteris rodo, kad kelionėje užtrukau 19 valandų, 19 minučių ir 57 sekundes, važiavau vidutiniu 32,5 km/val. greičiu ir sudeginau apie 14 000 kalorijų. Iš viso numynėme 628,5 kilometrus. Buvome nusipirkę apie 6 kilogramus bananų, 50 litrų vandens, tačiau visko liko labai daug, nes oras buvo ganėtinai vėsus, o bananų racionas spėjo greit įgrįsti.
Buvome nusipirkę apie 6 kilogramus bananų, 50 litrų vandens, tačiau visko liko labai daug, nes oras buvo ganėtinai vėsus, o bananų racionas spėjo greit įgrįsti
Mūsų kelionės vidutinis greitis šiek tiek krito, kai pasiekėme Rygą, nes čia atvažiavome ryte, kada prasidėjo eismo pikas. Turėjome susitikti su Lietuvos ambasados Latvijoje darbuotojais, kurie mūsų laukė prie Laisvės paminklo, pasveikino ir įteikė simbolinių dovanų. Važiuojant pro Rygos centrą teko dažnai stoti prie šviesoforų bei aplenkti daug remontuojamų didmiesčio kelių.
– Kokia buvo žmonių reakcija į jus? Signalizavo, mojavo, nekantriai lenkė?
– (Martynas Gediminas) Nematėme nei vieno pikto ar susierzinusio vairuotojo.
(Jonas) Iš tikro, mes buvome saugūs, kadangi už mūsų važiavo techninio personalo automobiliai. Tad galbūt tą vairuotojų pyktį, jeigu tokio buvo, sugėrė mikroautobuso vairuotojai. Mes, dviratininkai, jautėmės labai saugūs ir važiavome visiškai be streso.
(Gintaras Globys) Sakyčiau, kad buvo visokių vairuotojų. Tikrai buvo tokių, kurie piktinosi kelyje lėčiau važiuojančiais automobiliais ir dviratininkais prieš juos. Suvaldyti nuolat lenkti norinčius vilkikų vairuotojus taip pat buvo ganėtinai sudėtinga. Kadangi „Volkswagen Crafter“ yra mikroautobusas, sėdėjau gana aukštoje padėtyje ir matydavau, kas vyksta toliau priekyje, ar yra automobilių, ar nėra. Pagal tai bandydavau signalizuoti iš galo važiuojantiems vairuotojams, ar galima lenkti ar ne. Gaila, kad ne visi supranta, ką reiškia į dešinę pusę rodomas posūkis.
– Ką patartumėte dviratininkams mėgėjams, kurie norėtų sekti jūsų pavyzdžiu ir minti tokį didelį atstumą?
– (Mykolas Mačiulis) Mes visi dviračiais važinėjame jau eilę metų ir per vieną sezoną numiname apie 10 tūkst. kilometrų. Toks paros laiko važiavimas reikalauja labai daug fizinių ir moralinių jėgų, kuriam reikia rimtai pasiruošti. Tačiau viskas įmanoma. Kaip „Keistuolių teatras“ savo dainoje dainavo: „Reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti.“ Mes šiuo atveju esame savotiški keistuoliai, bet dėl to labai džiaugiamės. Tai tikrai nėra neįveikiama misija. Tačiau Baltijos Kelią paminėti galima labai įvairiai, kas žino, kokių dar idėjų ateityje išvysime. Svarbu, kad Baltijos Kelias būtų minimas ir skambėtų, o kokiu būdu – tas neturi didelės reikšmės. Pasaulyje labai populiaru istorinius maršrutus, tokius kaip piligrimų kelias Ispanijoje (Camino de Santiago), įveikti vienam be jokios pašalinės pagalbos. Norisi tikėti, kad Baltijos kelio maršrutas irgi taps vienu tokių.
– Ar sunku buvo kovoti su savimi ir nesustoti kai jautėtės pavargę?
– (Mykolas) Iš tikro pirmasis nuovargis pasireiškė man pirmam. Galbūt todėl, kad naktį man sutriko virškinimas. Tuo metu skrandis įpratęs miegoti ir nepriimti jokio maisto, o mums energija buvo reikalinga visą parą. Taigi, natūralu, kad tam tikru momentu jos ėmė stigti. Jonas su Martynu tokių sutrikimų neturėjo ir jautėsi labai gerai. Jie bei visa lydinti komanda buvo tie, kurie ragino nepasiduoti ir minti toliau.
(Martynas) Man sunkiausia valanda buvo už Panevėžio, kai liko paskutinės kelios dešimtys kilometrų. Galvojau viskas, griūsiu čia pat vietoje. Kadangi mūsų važiavimas buvo labai techniškas ir vien jau tai nuvargino – visą laiką važiavome vienas paskui kitą ir keisdavomės maždaug kas kilometrą. Tokiu būdu iš paskos važiuojantys dviratininkai taupo iki 30 procentų energijos.
(Mykolas) Tekdavo ir vienam kitą pristabdyti. Kartais net nejausdami pradėdavome važiuoti gerokai per greitai, o jėgas tausoti maratoniniame važiavime būtina.
– O kaip atrodė jūsų sustojimai, ką per juos veikėte?
Trumpų sustojimų metu ant čiužinio po vieną atsiguldavome, o Gintaras masažuodavo kojų raumenis, atpalaiduodavo įsitempusią nugarą ir tempdavo kitus kūno raumenis
– (Jonas) Trumpų sustojimų metu „Volkswagen Crafter“ automobilio krovinių skyriuje puikiai tilpo dviejų metrų ilgio pripučiamas čiužinys. Ant jo po vieną atsiguldavome, o Gintaras masažuodavo kojų raumenis, atpalaiduodavo įsitempusią nugarą ir tempdavo kitus kūno raumenis. Tuo metu merginos pasirūpindavo visa periferija, kad būtume sotūs ir apsirengę tinkamus rūbus esamoms oro sąlygoms.
– Ar buvo nors menkiausia abejonė, kad jums gali nepavykti?
– (Jonas) nepavadinčiau to abejonėmis, greičiau viską logiškai apmąstėme, pasvėrėme visas tikimybes, rizikas, o galiausiai prieš startą tikėjome, kad mums tikrai pavyks. Konsultavomės su panašios patirties dviratininkais-sportininkais, technikais, kurie mums labai noriai padėjo. Labai daug pasiekti tikslą padėjo oras, kuris pasitaikė idealus – jokio priešpriešinio vėjo, liūčių ar saulės kaitros.
Labai padėjo ir aplinkinių palaikymas. Vis matydavome pakelėse stovinčius žmones, kurie mums mojavo, sveikino, fotografavo. Palaikytojų sutikome ne tik Lietuvoje, kur apie mūsų žygį žmonės buvo informuoti žiniasklaidos, tačiau žmonių pakelėse sutikome ir Estijoje, Latvijoje.
– (Mykolas) Didžiausias motyvas nesustoti, kad ir kas benutiktų buvo dėl to, kad jautėme tikėjimą ir palaikymą iš draugų, artimųjų, pažįstamų. Jie visi siuntė mums linkėjimus, sekė buvimo vietą žemėlapyje ir laukė Arkikatedros aikštėje.
– (Martynas) Kai buvo labai sunku, nuleidau galvą į asfaltą ir tada prisiminiau, kaip būdamas 14 metų pats stovėjau šiame kelyje su visais susikibęs rankomis. Perjungiau aukštesnę pavarą, nes tas mane varė pirmyn.
– (Gintaras) Vienas įvykis Latvijoje privertė suabejoti, ar mes iš vis pasieksime Taliną. Kai važiavome į priekį, mus sustabdė Latvijos pareigūnai, kurie ant „Crafter“ stiklo nerado priklijuoto kelių mokesčio lipduko. Apsišovėme, nes patikinti Lietuvos pareigūnų galvojome, kad Latvijoje tokie nereikalingi. Latvijos pareigūnas tada pasakė, kad mums gresia kelių šimtų eurų bauda, o automobilio savininkui, šiuo atveju „Volkswagen“ atstovui „Moller Auto Savanoriai“ – 1300 eurų. Išsigandome, tačiau paaiškinome, kad važiuojame atlikti patriotišką misiją – pravažiuoti dviračiais Baltijos kelią. Daugiau klausimų pareigūnas neturėjo ir palinkėjęs gero kelio leido mums važiuoti toliau.
– Kaip jaučiatės dabar, ar jau galvojate apie naujus iššūkius?
– (Mykolas) Dar jaučiu fizinį nuovargį raumenyse, tačiau ant dviračio vėl sėdome praėjus tik dvejoms dienoms po Baltijos kelio finišo. Jonas net dviračių lenktynėse spėjo sudalyvaut! O minčių dėl naujų iššūkių kyla nuolat, tik jas reikia dar brandinti, nes kartais būna sunku visas suvaldyti.
– Kaip vertinate Baltijos kelią iš socialinės perspektyvos?
– (Mykolas) Iš tikro dar iki šiol visa komanda gyvena Baltijos kelio nuotaikom ir emocijom. Tačiau didžiausią pasitenkinimą suteikė vieno mūsų bičiulio komentaras socialinėje erdvėje apie tai, kaip jo vaikai dvi dienas nesustodami kalba apie Baltijos kelią, kuriems tėtis apie jį ir papasakojo šia proga. O prisimenant kiek dar šeimų su vaikais ir jų pačių pieštais plakatais buvo atėję pasitikti į Arkikatedros aikštę – visiška fantastika!
