Du miestus objektyviai palyginti būtų itin sudėtinga, tačiau situaciją viename jų ištirti įmanoma. Tad 15min žurnalistai kartu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) specialistais, pristatančiais naują studijų programą – Transporto saugaus eismo inžineriją – nusprendė patikrinti sostinės gatves.
Naudojome jutiklius
Ant bandymams skirto automobilio šono buvo primontuotas lazerinis jutiklis, 10 kartų per sekundę skenuojantis kelio paviršių ir fiksuojantis visus nelygumus. Į automobilio vidų įdėjome jutiklį, fiksuojantį vertikalius transporto priemonės pagreičius. Kitaip sakant, kėbulo svyravimus aukštyn ir žemyn, kuriuos sukelia gatvėse esantys nelygumai. Dalis tokių svyravimų fiksuojama automobiliui bėgėjantis bei stabdant, tad dėl tyrimo tikslumo tokie momentai buvo pašalinti.
Nauji automobiliai yra labai komfortiški ir bandymo rezultatai galėtų būti neakivaizdūs, tad testui pasirinkome dešimties metų senumo ir kone tris šimtus tūkstančių kilometrų įveikusį „Alfa Romeo 159“. Visose gatvėse buvo važiuojama leistinu greičiu, pirmoje eismo juostoje. Iš viso buvo išbandyta 12 gatvių atkarpų.
Visus gautus duomenis susisteminome į tris dalis:
- Giliausias nelygumas: prie automobilio šono pritvirtintas lazeris fiksavo kiekvieną duobę ir iškilimą. Pagal gautus duomenis galime palyginti, kurioje Vilniaus gatvėje kelio nelygumas yra didžiausias.
- Kelio dangos nelygumas: važiuojant bet kokiu automobiliu nesunku pajusti šiek tiek didesnius nelygumus. Kiekvienoje bandytoje gatvės atkarpoje surinkome lazerio sukauptus duomenis ir suskaičiavome, kiek laiko lazeris fiksavo didesnius nei 1 cm nelygumus. Gautą reikšmių skaičių išreiškėme procentais nuo viso toje atkarpoje gauto reikšmių skaičiaus. Taip apytiksliai apskaičiavome, kokia gatvės dalis turi didesnius nei 1 cm nelygumus, o kuri yra lygi.
- Automobilio svyravimas: ką jaučia vairuotojas? Jutikliui fiksuojant vertikalų pagreitį gavome tikslius duomenis, kaip jaučiasi vairuotojas, važiuodamas įvairiais keliais. Iš sukauptų duomenų išmetėme mažiausius svyravimus (iki 0,5 m/s2, jau atėmus laisvojo kritimo pagreitį) ir suskaičiavome, kurią kelio atkarpos dalį automobilis svyruoja smarkiai ir kurią – kone nejuntamai.
Nelygiausios Vilniaus gatvės
Bandymų rezultatai pernelyg nenustebino – lyderius ir autsaiderius buvo galima nuspėti iš anksto, kai kurie rezultatai verti platesnės analizės. Blogiausio kelio etalonu galima vadinti Arsenalo gatvę, kadangi jos paklotas – akmeninis. Didžiausias kelio nelygumas čia siekė net 5,8 cm, o didžioji dalis šio grindinio pasižymi daugiau nei centimetro dydžio nelygumais.
Nedaug atsiliko A.Goštauto gatvė – čia didžiausias nelygumas yra 5,2 cm, Justiniškių g. – 4,7 cm, o nerenovuotoje Antakalnio g. atkarpoje – 4,6 cm. Didžiausias nelygumas atnaujintoje Antakalnio g. atkarpoje – vos 1,5 cm. Nepaisant to, prie geriausių gatvių jos priskirti negalima, nes net ir pernai suremontuota gatvė atsilieka nuo kai kurių asfaltuotų vietų, skaičiuojančių jau dešimtmetį.
Gerų gatvių etalonai (iš bandytų) yra du: Konstitucijos prospektas ir Vakarinio aplinkkelio III etapas. Tai puikiai įrodo, kad nuo nulio kokybiškai tiesiamos gatvės, net ir praėjus daugiau nei dešimtmečiui (Konstitucijos pr. atveju), yra geresnės būklės nei neseniai renovuotos Justiniškių g. ar Antakalnio g. atkarpos.
Penkiasdešimt pilkų atspalvių
Justiniškių g., remiantis matavimų rezultatais, yra bene įdomiausia gatvė. Automobilis ja važiuojant svyruoja minimaliai, tačiau pačioje gatvėje yra daugybė nedidelių, vos gilesnių nei centimetras, įdubų. Vadinasi, automobilio pakabos veikimas sėkmingai panaikina tokių įdubų jutimą, tačiau, bėgant laikui, jos gilės ir Justiniškių g. po penkerių metų gali priminti ne ištisinį asfaltą, o lopą ant lopo – daugiau nei pusėje Justiniškių g. lazeris fiksavo didesnius nei 1 cm nelygumus. Be to, statistiką šiek tiek gadina faktas, kad tik dalis Justiniškių g. yra atnaujinta, o dalis jau dabar primena penkiasdešimt pilkų atspalvių.
