Lietuvos automobilių kelių direkcijos Kelių priežiūros skyriaus vedėjas Henrikas Jurkuvėnas Žinių radijo laidoje „Nuomonių studija“ teigė, kad tokios kelių priežiūros technologijos žiemos metu buvo perimtos iš Sovietų Sąjungos, o šiandien – iš Vakarų šalių.
„Nebuvome pionieriai, – tikino pašnekovas. – Ką nors išrasti tokioje srityje yra labai sudėtinga, nes Lietuva nepasižymi jokiomis ypatingomis medžiagomis, kad galėtų jas pritaikyti kitaip negu visas pasaulis.”
Druską, pasak jo, naudoti yra patogu: „Natrio chloridas yra nekenksmingas, lengvai transportuojamas, nereikia taros, apsaugos ar dar kažko.“
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos katedros docentė dr. Agnė Kazlauskienė nesutinka su nuomone, kad druska nedaro jokios neigiamos įtakos aplinkai: „Druskos neigiamas poveikis pasireiškia, kai susideda keletas veiksnių. Jeigu žiemos būna labai šaltos ir ilgos, laikosi žemos temperatūros, sunaudojami didesni nei įprastai kiekiai druskos ir po to pasitaiko sausringas pavasaris, yra per mažai kritulių, tada tas baisiausias poveikis ir pasireiškia“, – teigė pašnekovė.
Pirmiausia druska kenkia augalijai. Be to, specialistės tikinimu, susikaupia daug druskų, trūksta kritulių, kurie praskiestų druskas. Nors didesni ar mažesni kiekiai tų druskų yra sunaudojami, tačiau vis vien druskos gadina transporto priemones.
Ateitis be geriamojo vandens?
Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjas dr. Kęstutis Kadūnas patikino, kad per pastarąjį dešimtmetį „gruntiniame vandenyje, esančiame arčiausiai žemės paviršiaus, natrio chlorido smarkiai daugėja“.
Gruntinis vanduo maitina mūsų upes. Taip pat chloridai į upes patenka nuo kelių, per vandens kanalizaciją. Ir nors geologai negali pasakyti, kaip tai gali paveikti vienas ar kitas ekosistemas, bet aišku, kad jas veikia, todėl reikia ieškoti alternatyvų.
„Gali kilti grėsmė ir gilesniems sluoksniams, iš kurių mes imame geriamąjį vandenį“, – teigė K. Kadūnas.
