Šie dizaino namai yra kūrę automobilius BMW, „Aston Martin“, „Ferrari“, „Lamborghini“ ir taip toliau. O kur dar unikalūs automobiliai, traukiniai, motociklai ir kiti daiktai. Visgi „Zagato“ istorijoje rastume ir šį tą ne tokio gražaus. „Zagato Zele“ iš tiesų yra vienas iš prastesnių automobilių pasaulio prisiminimų.
Naftos krizės laikotarpis
Nors, iš tikrųjų net prisiminimu šio elektromobilio negalime vadinti, nes jo beveik niekas nežino. „Zagato Zele“ pasaulį išvydo 1974 metais. Laikotarpis yra labai svarbus, nes tuo metu pasaulį kaustė naftos krizė, kuri degalų kainas pakėlė į neregėtas aukštumas. Net keturiskart didesni skaičiai degalinių iškabose nebeviliojo vairuotojų, jie po truputį žvalgėsi į vis mažesnius ir taupesnius automobilius. Todėl tuo metu sportinių automobilių ir limuzinų gamintojų reikalai pasisuko prastoka linkme.
„Zagato“ niekada nebuvo labai didelė įmonė. Jos gamybos apimtys sumažėjo, tačiau didelis pavojus išlikimui nebuvo kilęs. Juk nemažai „Zagato“ kūrinių iškeliaudavo į turtingų žmonių garažus. Tačiau iš didesnių automobilių gamintojų užsakymų buvo mažiau. Tuo pačiu „Zagato“ pajuto, kad gali pasinaudoti situacija ir pristatyti labai pigų ir visiškai iškastinių degalų nenaudojantį automobilį.
Taip 1974 metais į gatves išriedėjo negražusis „Zele“. Jis nė kiek neprimena kitų „Zagato“ kūrinių. „Zele“ turi trumpą ratų bazę, bet yra aukštas, pasižymi dideliais plokščiais paviršiais, bet vis tiek mažais langais, buvo gaminamas apvalumus mėgstančio „Zagato“, tačiau iš esmės yra kubo formos elektromobilis. Savaime aišku, „Zagato Zele“ buvo dvivietis, nors viduje ir tie du žmonės labai patogiai nesijautė.
Sukurtas ant „Fiat“ platformos
„Zagato Zele“ neturėjo jokios komforto įrangos. Taip buvo dėl dviejų priežasčių. Šis automobilis buvo sukurtas tam, kad būtų pigus, todėl labai prabangaus salono tikėtis nevertėjo. Kita priežastis – elektrinė varančioji dalis nebuvo taip ištobulinta kaip šiuolaikinių elektromobilių.
„Zele“ buvo sukurtas ant „Fiat 500“ ir 124 pagrindu sukurtos platformos. Buvo pardavinėjamos kelios versijos – 1000, 1500, 2000 – šie skaičiai nurodė naudojamo variklio galią vatais.
„Zele“ buvo varoma galiniais ratais, motoras taip pat slėpėsi gale. Nors, kaip ir įprasta elektromobiliams, „Zagato Zele“ pavarų dėžės neturėjo, šalia vairo vairuotojas galėjo surasti greičio nustatymo rankenėlę – „Zele“ turėjo keturis greičius ir porą akceleratoriaus padėčių. Buvo juokaujama, kad „Zele“ turi šešias pavaras (tuo metu retas automobilis galėjo tuo pasigirti), nors iš tikrųjų tai, žinoma, nebuvo tiesa. Pasiekus maksimalų automobilio greitį dar buvo galima paspausti mygtuką, kuris susilpnindavo variklio magnetinį lauką, leisdamas jam greičiau suktis. Vienu įkrovimu „Zele“ galėjo nuvažiuoti 80 km.
„Zagato Zele“ turėjo stiklo pluošto kėbulą, tačiau nebuvo toks jau lengvas automobilis. Jo svoris siekė beveik 500 kg, nepaisant to, kad matmenys tebuvo 2,13 x 1,35 metrai. Automobilio aukštis siekė vos daugiau nei 1,6 metrus, tačiau didžioji svorio dalis buvo apačioje, todėl jis nebuvo visiškai nerangus. Iš tikrųjų, miestuose „Zele“ buvo pakankamai patogus automobilis, tačiau tais laikais į elektromobilius buvo žiūrima atsargiai.
„Zagato“ gamino „Zele“ vos kelerius metus. Pirkėjams buvo siūloma išsirinkti vieną iš septynių kėbulo spalvų, tačiau jokie dažai negalėjo paslėpti neišvaizdžios formos kėbulo. 1976 metais gamyba buvo nutraukta. Iš viso pasaulį išvydo 500 tokių automobilių. Nemažai jų išvyko į JAV, kur jie buvo žinomi „Elcar“ vardu. Čia buvo sukurtas ir keturvietis prototipas „Elcar Wagonette“, tačiau ir jis neprigijo.
„Zagato“ gyvuoja iki šiol ir dabar kuria iš esmės išskirtinai tik prabangesnius, apvalių formų automobilius. Tarp jų yra ir elektromobilių, tačiau iš „Zele“ įkvėpimo semtis tikriausiai nėra įmanoma.
