Važiavimas įjungus laisvą pavarą
Kai kurie vairuotojai važiuoja įjungę laisvą pavarą nes mano, kad tokiu būdu, pavyzdžiui, važiuojant nuo kalno, galima sutaupyti vieną kitą lašą degalų. Tačiau degalų suvartojimo skirtumas tarp riedėjimo laisva pavara ir ją įjungus yra toks mažas, kad vargu, ar tai galima pajusti. Tačiau saugumas ir automobilio valdymas – skirtumas, kurį pajusti tikrai galime.
„Pasirinkus tokį važiavimo stilių esant nepalankioms meteorologinėms sąlygoms automobilis gali tapti nevaldomas. Neutralia pavara galime pariedėti likus 15–20 metrų iki sustojimo ir rekomenduotina, kad automobilio greitis riedant nebūtų didesnis nei 30km/val.
Įsivaizduokite, važiuojate laisva pavara riboto sukibimo keliu 90 km/val. greičiu. Staiga iškyla ekstremali situacija. Jūs kuo skubiau jungiate pavarą ir, pavyzdžiui, vietoje ketvirtos įjungiate antrą. 99 proc. tikimybė, kad automobilis taps nevaldomas“, – paaiškina D.Kanapinskas.
Vairavimas viena ranka
Nemažai vairuotojų, ypač tų, kurie turi automobilius su mechaninėmis pavarų dėžėmis, vairą laiko viena ranka, o kita pavarų perjungimo svirtį. Jei mieste tai galima paaiškinti tuo, jog tenka dažnai jungti pavaras, todėl taip yra patogiau, užmiestyje toks pasiteisinimas tikrai neveikia. Juo labiau, kad tai nepadės suvaldyti automobilio patekus į ekstremalią situaciją.
„Vairuojant viena ranka ir patenkant į aštresnę ar ekstremalesnę situaciją automobilis dažniausiai tampa nevaldomas. Sukant vairą viena ranka mūsų pečiai atkimba nuo sėdynės atlošo ir savo kūno svorį turime laikyti raumenų jėga, o tai misija – neįmanoma.
Dvi rankos ir taisyklinga sėdėsena prie vairo leidžia automobilį valdyti su mažiausia raumenų jėga ir mažiausiu nuovargiu“, – LRT.lt teigia D.Kanapinskas.
Sėdėjimas per arti arba per toli nuo vairo
Kartais, norėdami geriau matyti kelią ir automobilio priekį, vairuotojai sėdynę išsikelia maksimaliai aukštai ir prisitraukia kuo arčiau vairo. Tokia sėdėsena gal ir pagerina matomumą, tačiau daro neigiamą įtaką vairavimui.
„Sėdint prie vairo pečiai turi liesti nugaros atramą. Laikant vairą ties 9 ir 3 valandomis, rankos turi būti lengvai lenktos. Jei sėdėsime per arti vairo, alkūnės remsis į atlošą, o tai labai ribos judesius vairu“, – teigia instruktorius.
Tuo pačiu D.Kanapinskas atkreipia dėmesį, kad sėdėjimas per toli nuo vairo – taip pat ne pats geriausias įprotis.
„Atvirkštinis variantas jei sėdėsime per toli nuo vairo, tai yra, būsime ištiesę rankas. Norėdami greitai pasukti vairą, pirmiausia turėsime pasilenkti prie vairo, o tai kainuos papildomą laiką ir jėgas. Tokia sėdėsena eismo saugumą ir automobilio valdomumą tik pablogins“, – priduria D.Kanapinskas.
Noras kuo greičiau persirikiuoti iš greitėjimo juostos
Kai kurie vairuotojai labai skuba persirikiuoti iš greitėjimo juostos į bendrą srautą, todėl važiuoja ne iki greitėjimo juostos pabaigos, bet rikiavimosi veiksmą stengiasi atlikti kiek įmanoma anksčiau. Tokiu būdu ne retai jie būna priversti visiškai sustoti. Tai blogas įprotis, kuris tikrai nepagerina eismo srauto judėjimo greičio ir tuo pat metu nėra itin saugu.
„Vairuotojai visuomet turi įsitikinti, ar yra saugu atlikti bet kokį manevrą ir ar kiti eismo dalyviai juos mato. Greitėjimo juosta tam ir yra skirta, kad įsitikinčiau, ar aš matau kitus ir ar jie mato mane. Greitėjimo juosta skirta tam, kad į eismą įsilietume su kuo mažesniu greičių skirtumu, o ne tam, kad joje stovėtume ir lauktume tinkamos akimirkos“, – dėsto D.Kanapinskas.
Netinkama avalynė
Vaikščiodami stengiamės pasirinkti mums labiausiai patinkančią, patogiausią avalynę. Pavyzdžiui, šiltuoju metų laiku dėvime gumines, lengvai užmaunamas šlepetes arba einame tiesiog basomis.
Moterys, dėl noro atrodyti gražiau, dėvi batus aukštu kulnu. Tačiau nė vienas iš paminėtų avalynės tipų netinka vairavimui.
„Vairuojant automobilį avalynė turėtų būti kuo patogesnė, kad nevaržytų kojos judesių, nemažintų jautrumo, neužkliūtų ar nenuslystų nuo paminos.
Laikas nuo laiko pasiklausinėju moterų, kaip joms sekasi vairuoti su aukštakulniais? Didžioji jų dalis atsako, kad automobilyje persiauna į patogesnę vairavimui avalynę. Bet kita dalis sugeba vairuoti su perkreipta koja. Iki šiol nesuprantu, kaip galima tai daryti saugiai“, – pastebi D.Kanapinskas.
Valgymas ir užkandžiavimas vairuojant
Įprotis valgyti ir vairuoti itin aktualus šiais laikais, kai visur skubame, o greitai paruošiamus karštus užkandžius galima įsigyti praktiškai bet kurioje degalinėje. Tačiau vairuodami ir valgydami galime prisidaryti bėdos.
Pavyzdžiui, nukritus lašui padažo, pradėsime blaškytis ieškodami, kur jis nukrito ar mėgindami dėmę išvalyti. Kelioms sekundėms nuo kelio nukreiptas dėmesys gali baigtis avarija.
Tačiau ne visas maistas vairuojant yra blogybė.
„Pavyzdžiui, psichologai pataria, kad kai važiuojame monotonišku ir nuobodžiu keliu, prie savęs galime turėti riešutų ar panašių nekaloringų produktų, kuriais galime užkandžiauti ir tokiu būdu atbaidyti nuobodulį“, – kad ne visas maistas vairuojant yra blogai mano D.Kanapinskas.
Naršymas socialiniuose tinkluose
Gyvename technologijų amžiuje, kai dalį savo gyvenimo galime perkelti į socialinius tinklus, kuriuose ne tik dalijamės savo įspūdžiais, bet stebime ir draugus. Mobilieji telefonai suteikia laisvę socialinius tinklus pasiekti praktiškai bet kur ir bet kada. Tačiau naudotis šiais privalumais vairuojant nėra geras įprotis.
„Naršymas socialiniuose tinkluose gali būti dar didesne blogybe nei kalbėjimas telefonu. Įsivaizduokime, jei, pavyzdžiui „Facebook“ parašiau kažkam žinutę ir pavėluotai pajudėjau nuo sankryžos – stabdomas visas eismas.
Galiausiai, važiuojant tikriausiai norėsime pažiūrėti atsakymą ir taip nukreipsime dėmesį nuo vairavimo. Taip pat blaškysimės ir jei atsakymo nepažiūrėsime, nes galvosime, ką mums galėjo atsakyti pašnekovas“, – sako saugaus vairavimo instruktorius.
Aktyvus bendravimas su keleiviais
Intensyvūs pokalbiai su automobilio keleiviais atrodo kaip paprastas ir elementarus bendravimas. Tačiau įsivaizduokime, kaip pasikeičia mūsų būsena, jei pradedame kalbėti sudėtingomis, daug dėmesio reikalaujančiomis temomis, arba – susipykstame.
„Daug kas priklauso nuo to, apie ką kalbame. Jei apie darbą – tai daug dėmesio reikalaujanti tema, kuri tikrai gali atitraukti dėmesį nuo vairavimo. Jei kalbame apie kokį nors hobį ar teigiamus jausmus sukeliančias temas, nuo vairavimo tai atitraukia mažiau, nors įtaką mūsų veiksmams vis tiek daro.
Tačiau kartais kalbėjimas su keleiviais lengvomis temomis gali būti ir naudingas. Tai yra, važiuojant monotoniškame kelyje ar ilgoje kelionėje“, – palygina D. Kanapinskas.
„Prilipimas“ prie kito automobilio
Važiuoti „per plauką“ nuo kito automobilio – dažno vairuotojo įprotis. Tai ne tik nesaugu, tačiau blaško ir kitus eismo dalyvius. Pavyzdžiui, priešais tokį eismo dalyvį važiuojantis kitas vairuotojas jaučia spaudimą, nes turi intensyviai stebėti situaciją ne tik priekyje, bet ir gale.
„Distancijos nesilaikymas tiek iš galo, tiek iš šono yra labai didelė blogybė tarp vairuotojų, kurią matome kiekvieną dieną. Dažnai vairuotojai kaltina kitus eismo dalyvius nepastabumu, bet pirmiausia turime išanalizuoti savo vairavimo stilių, ar tikrai viską atliekame tinkamai“, – analizuoti savo veiksmus ragina D. Kanapinskas.
