„Plymouth Voyager“, pirmasis modernus vienatūris, pasirodė 1983 metais ir iš karto sužavėjo žmones, ieškančius patogaus automobilio šeimai. Tačiau „Plymouth“ markės šeimininkė „Chrysler“ nusprendė dar labiau patobulinti miniveno idėją ir 1989 metais pristatė koncepcinį automobilį „Plymouth Voyager 3“.
Iš tiesų, tradicinis miniveno siluetas yra gana paprastas – jis buvo sukurtas tiesiog sumažinus egzistuojančių autobusiukų formas. „Plymouth Voyager“ būtent taip ir atrodė – tarsi sumažinta įprasto amerikietiško mikroautobuso kopija. Ir žmonėms pirmoji karta labai patiko, nes, nors automobilis buvo talpus ir praktiškas, jis buvo manevringas tarsi paprastas lengvasis automobilis.
Tačiau savo stiliumi jis ir tada atrodė senamadiškas, todėl jį pakeisti buvo norima dar prieš žengiant į paskutinį XX amžiaus dešimtmetį.
Kam reikėjo koncepcinio modelio
Geriausias būdas išsiaiškinti, ar naujas automobilis patiks žmonėms, sukurti koncepcinį modelį. „Chrysler“ taip ir nusprendė. Tačiau vietoje to, kad sukurtų paprasto miniveno modelį, dizaineriai nuėjo kitu keliu – nusprendė parodyti, kaip kada atrodys ateities minivenas.
„Plymouth Voyager 3“ koncepcija turėjo būti futuristiška ir technologiškai pažangi. Ji turėjo įrodyti, kad minivenai neprivalo būti nuobodūs ir tarsi prognozuoti, kuo visos priemiesčių šeimos važinės ateityje. Naujasis koncepcinis automobilis taip pat turėjo pasiūlyti sprendimą kokiai nors problemai, kad tik kuo labiau į save atkreiptų dėmesį.
Koncepcijos dizaino kūrimas buvo patikėtas vienam iš „Chrysler“ korporacijos dizainerių Tomui Gale’ui. Šis žmogus išgarsėjo tik vėliau sukūręs dizainą tokiems automobiliams kaip „Dodge Viper“ ir „Plymouth Prowler“. Dizaineriui iš karto gimė idėja, kad geriausiai ateitį atspindės modulinės konstrukcijos, todėl Gale’as nusprendė, kad naujasis automobilis galės per kelias sekundes transformuotis iš didelio vienatūrio į mažytį miesto automobilį.
Taip 1989 metais buvo sukurtas „Plymouth Voyager 3“ prototipas. Tai buvo dviejų dalių mašina, kurios priekį sudarė nedidelis, nei 3 metrų ilgio nesiekiantis miesto automobilis, o galą – didelis keleivių modulis. Idėja buvo pakankamai paprasta – jei automobilis neturėdavo keleivių, vairuotojas galėdavo atsikabinti galinį keleivinį modulį ir važinėti mažesniu automobiliu.
Pavyzdžiui, į ilgą išvyką su visa šeima būtų keliaujama su daugiau nei 5 metrų ilgio automobiliu, o tiesiog į darbą – 2,6 metrų ilgio mašina. „Voyager 3“ kūrėjai manė, kad taip minivenai taptų šiek tiek ekonomiškesni, nes be reikalo nesivežiotų tuščios erdvės. Kartu buvo manoma, kad vienas automobilis galėtų pakeisti du, todėl šeimas toks sprendimas tikrai domintų.
Nors pažvelgę į pirmąją nuotrauką galite pamanyti, kad „Plymouth Voyager 3“ buvo šešiaratis automobilis, iš tiesų jis turėjo net 8 ratus. Kuomet skirtingi moduliai būdavo sujungiami, galiniai lengvojo automobilio ratai turėjo būti pakelti. Taip būdavo sumažinama trintis ir pagerėdavo automobilio valdymas.
Varomas dviem varikliais
„Plymouth Voyager 3“ buvo varomas net dviem keturių cilindrų varikliais. Priekyje buvo sumontuota 1,6 litrų jėgainė, kuri suko tik priekinius ratus, o gale – 2,2 litrų variklis. Aišku, mažesnis variklis puikiai tiko mažam miesto automobiliui, tačiau keleivių modulis buvo pakankamai sunkus, todėl ir prireikė antrojo variklio. Abu varikliai veikė drauge, tačiau važiuojant greitkeliu vienas galėjo būti išjungtas, kad būtų sutaupyta degalų. Aišku, kartu dirbdami du varikliai „Voyager 3“ suteikė ne tik geresnes dinamines charakteristikas, bet ir keturių varomų ratų pranašumus.
„Plymouth Voyager 3“ salonas nebuvo kuo nors labai ypatingas ir priminė kitus laikmečio „Chrysler“ automobilius. Galbūt į akį krito tai, kad pačiame priekyje buvo net trys sėdynės – automobilis buvo gana platus. Keleivių modulyje sėdynės buvo sumontuotos šiek tiek aukščiau – antroji eilė buvo aukštesnė už pirmąją, o trečioji – už trečiąją. Žinoma, po galinėmis sėdynėmis slėpėsi ir minėtas antrasis variklis. Iš viso „Plymouth Voyager 3“ talpino 8 žmones.
„Plymouth Voyager 3“ niekada ir neturėjo peržengti koncepcinio automobilio ribų. Tai buvo tik pašėlusi idėja, turinti parodyti, kaip ateityje atrodys vienatūriai. O atrodyti jie taip negalėjo.
Nors tais laikais daug kas prognozavo modulinių mašinų paplitimą, jos yra tiesiog nepraktiškos ir žmonės jų nenori. Ar galite įsivaizduoti automobilį, kurio vairuotojas iš esmės sėdi visai kitame kėbule nei keleiviai? Kaip vairuojantis tėvas ar mama sudrausmintų gale sėdinčius vaikus? Ir kas norėtų prižiūrėti ne vieną, o net du vienos mašinos variklius? 1990 metų Čikagos automobilių parodoje pirmą kartą viešai parodytas „Plymouth Voyager 3“ susilaukė nemažai dėmesio, tačiau visi suprato, kad gatvėse tokio miniveno nebus. Jei šeimai reikia miniveno ir miesto automobilio, tikėtina, kad abi mašinos bus naudojamos vienu metu.
Kita vertus, nors ne vienas žurnalistas „Plymouth Voyager 3“ pavadino prasčiausiu koncepciniu automobiliu, savo lygiomis, aptakiomis formomis jis išties priminė naujos kartos dizainą.
O ir prisiminti tokį išskirtinį koncepcinį automobilį dabar įdomiau nei daugybę tuometinių pilkų mašinų. Tačiau 1990 metais pasirodžiusi tikra antroji „Voyager“ karta nei kiek nepriminė „Plymouth Voyager 3“ koncepcijos.
