– Kas svarbu važiuojant motociklu lenktyniniu tempu „Nemuno žiede“?
– Visada filmuoju savo važiavimus ir po to mėgstu juos analizuoti. Ieškoti tų aspektų, kuriuos galėčiau patobulinti. Trasa tikrai yra labai greita, neatleidžianti klaidų (dėl saugos zonų nebuvimo). Būtina tiksliai žinoti trajektorijas, dangos trūkumus (duobes ir kitus nelygumus), reljefo ypatumus. Ir maža klaidelė ten gali turėti rimtų pasekmių, todėl nuolat reikia pasilikti rezervą ir važiuoti vadovaujantis sveiku protu. Reikia nepamiršti, kad ši trasa buvo kurta praeitame šimtmetyje, visiškai kitokius greičius išvystančioms transporto priemonėms.
Trasoje galima išskirti „Ąžuolo“ posūkį kaip vieną įdomesnių, kur dėl trasos specifikos (dešinys padangos kraštas „nedirba“ apie pusę lenktynių rato iki šio posūkio, o tai lemia nemenką jo temperatūros kritimą), tad sportininkai, prisibijantys šios kiek specifinės vietos, gan dažnai suteikia progą juos aplenkti. Šis posūkis bei likusi atkarpa iki finišo reikalauja nemažai preciziškumo.
– Kaip kartais motociklininkai lenktyniauja per lietų, nesikeisdami į lietui skirtas padangas?
– Vos tik prasidėjus lengvam lietui ar dangai jau kiek pradžiūvus, galima važiuoti ir sausai dangai skirtomis „slick“ tipo padangomis. Kontrolę didžiausia tikimybė prarasti yra vietose, kur yra stovinčio vandens. Tačiau jei padanga karšta, pasiekusi darbinę temperatūrą – net ant drėgno asfalto ji turės sukibimo. Viskas priklauso ar ji prisiliesdama spės išgarint vandens sluoksnį ir susikabinti su danga.
Su šlapiai dangai skirtomis „rain“ tipo padangomis irgi yra kita problema. Joms reikia tikrai šlapios trasos. Kartais lietui kiek atslūgus ir lenktyninei trajektorijai pradžiūvus šios padangos pradeda perkaisti. Varžybose sportininkai kartais turi specialiai išsukti iš sausos lenktyninės trajektorijos į šlapią, kad atvėsinti vis labiau kaistančias padangas. Jų optimali darbinė temperatūra yra gerokai žemesnė už sausai trasai skirtas padangas, o ją viršijus reikiamą temperatūrą „rain“ tipo padangos pradeda itin greitai dilti, net lydytis.
– Kaip motociklininkas esi ganėtinai aukštas žmogus (ūgis – 190 cm), nešioji net 48 batų dydžio avalynę. Kaip manai, ar tai būtų didelė kliūtis varžantis aukščiausiame lygyje?
– Pasaulyje yra gana aukštų motociklininkų („MotoGP“ čempiono V.Rossi ūgis 181 cm, o WSBK lenktynių laimėtojas L.Baz 192 cm ūgio). Tačiau žinoma, kad kuo didesnis žmogus, tuo jam sunkiau pasislėpti nuo vėjo pasipriešinimo, o dažnai didelis ūgis lemia ir didesnį svorį. Stambesnis sportininkas taip pat turės ir didesnį paviršaus plotą, kuris lems didesnį oro pasipriešinimą. O iš tokių nedidelių detalių ir susideda nemažai greitą rato įveikimą lemiančių aplinkybių. Žinoma, esant talentų talentui bus galima kovoti, tačiau reikės įdėti daug papildomų pastangų norint būti konkurencingu prieš smulkesnius sportininkus.
– Kas padėjo Marcui Marquezui iškovoti tiek daug „MotoGP“ titulų?
– Jis tiek daug titulų iškovojo dėl to, kas dabar ir griauna jo karjerą – rizikavimas be pasekmių baimės bei nuolatinė savo galimybių ribų paieška. Jam ilgai sekėsi, kad galėjo taip nuožmiai kovoti ir pelnyti titulus nepatiriant itin rimtos žalos savo kūnui. Bet niekas netrunka amžinai, išsilaikyti aukštame lygyje motosporte reikia daug fizinės sveikatos bei sėkmės. Vis dėlto lenktynės dažnai yra aukščiausiame lygyje važiuojančių sportininkų pragyvenimo šaltinis, jų darbas. Todėl natūralu, kad jie rizikuoja daugiau norint pasiekti aukščiausią galimą rezultatą. Sakyčiau, kad mums, važiuojantiems Lietuvos ar regioniniuose čempionatuose – svarbiausia trasoje jausti kuo didesnį malonumą ir džiaugtis varžybų procesu.
– Kodėl praeito amžiaus aštuntame-devintame dešimtmečiuose joks sportininkas „MotoGP“ varžybose nebandydavo taip posūkiuose ant šono guldyti motociklų kaip matome dabar?
– Dėl pačių motociklų konstrukcijos ypatumų ir svarbiausia – kitokios pakabos. Senos kartos motociklai naudodavo kitokio tipo šakes, gale turėdavo kitokią pakabos konstrukciją, net ir motociklų rėmai buvo kitokie. Iš paskos sekė ir tobulėjanti motociklininkų vairavimo technika, kuri prisitaiko prie šiuolaikinių motociklų galimybių.
– Kodėl dabartiniai „MotoGP“ lenktynininkai, o ypač V.Rossi, prieš posūkį tartum atmeta vieną koją?
– Tai sportininkai atlieka stipraus stabdymo metu, šiuo būdu perkeldami savo svorį arčiau motociklo priekio, tuo pačiu ir sukeliant papildomą oro pasipriešinimą. Tai stipriai padeda stabdant, kadangi toks svorio perkėlimas padidina motociklo stabilumą įvažiuojant į posūkį. Aš irgi bandau pritaikyti šią techniką, ypač stipriai stabdant po ilgesnių tiesiųjų. Kitu atveju – mėgstu atmesti kelį kiek įmanoma labiau į šoną. Tai duoda panašų efektą kaip ir pilnas kojos atkėlimas. Dėl mano kojų ilgio kai kurie motociklininkai sako, jog tuo metu supanašėju į vorą (juokiasi). O man svarbiausia, kad tai leidžia lengviau įvažiuoti į posūkį.
-
„MotoGP“: Valentino Rossi įpėdinio beieškant (1)
-
MotoGP lenktynės Mugello: paskutinis M.Marquezo pasirodymas ir italų numylėtinio triumfas
-
Onkologinę ligą įveikusio lenktynininko Danieliaus istorija: kuo grįstas kelias į podiumą
-
Augant motociklų populiarumui daugėja sukčiavimo atvejų: kokie iš jų dažniausi?
– Kas nutiko „Honda“ koncernui, kuris praeityje dominavęs, šiuo metu turi turbūt lėčiausią motociklą čempionate?
– Kalbant apie maksimalų greitį, tai „Honda“ anaiptol nėra lėčiausia. Įdomu yra tai, kad būtent šiuo metu čempionate pirmaujančiam Fabio Quartararo tenka važiuoti su mažiausią maksimalų greitį išvystančiu motociklu („Yamaha“). Taigi maksimalus greitis nėra pagrindinis veiksnys greitam rato įveikimui, nors ir be galo svarbus.
Labai daug lemia būtent visas „paketas“, kurį gauna lenktynininkas ir apskritai ar motociklas tinka jį valdančio sportininko važiavimo stiliui. Pagal tą laikotarpį, kai dominavo M.Marquezas – kiti važiavę su Honda (išskyrus kelis pavienius atvejus bei D. Pedrosą) irgi neparodydavo labai aukštų rezultatų. Marcui patyrus traumą – „Hondai“ be galo sunku, kadangi šiuo metu „motociklas be šeimininko“.
Panaši situacija šiuo metu „Yamaha“ gamyklinėje komandoje – būtent F. Quartararo atrodo vienintelis pajėgus maksimaliai išnaudoti gautą paketą.
– F.Morbidelli kol kas turi tragišką sezoną. Kol F.Quartararo pirmauja čempionate, Franco su ta pačia technika yra vos 19-tas. Ar jis nusipelno kitąmet vėl važiuoti gamyklinėje „Yamaha“ komandoje?
– F. Morbidelli yra tikrai labai pajėgus, bet itin nesėkmingą laikotarpį turintis lenktynininkas. Daug kas pamiršta, kad 2020-tais metais jis buvo „MotoGP“ vicečempioniu (jį aplenkė tik J. Miras). Deja, Franco rezultatai suprastėjo po jo patirtų traumų, o motociklas labai panašu, kad yra paruoštas pagal F. Quartararo norus ir važiavimo stilių.
Atrodo, kad jie netinka ne tik Morbidelliui, bet ir kitam žinomam italų sportininkui A.Dovizioso, kurį mes anksčiau matėme kovojant dėl titulų prieš tą patį M.Marquezą iki jam patiriant traumą. Būtent Andrea Dovizioso važiuodamas su „Ducati“ tapo vicečempionu tris metus iš eilės iki F. Morbidellio, o šiai dienai jis čempionate tik 22-tas.
Tad, mano manymu, – ar F. Morbidelli nusipelno važiuoti gamyklinėje komandoje? Tikrai taip. Ar jis pats tikrai turėtų norėti tai daryti turėdamas jaunesnį komandos draugą, kurio žodis komandoje aukščiau nei jo? Nemanau. Galbūt vertėtų pasekti M.Vinaleso pėdomis ir pakeisti gamintoją į tą, kuris galėtų jam duoti daugiau įtakos motociklo tobulinime. Matome, kad Maverickui sprendimas pereiti į „Aprilią“ jau pradeda atsipirkti.
– Šiuo metu Aleixas Espargaro nuo F.Quartararo atsilieka vos 22 taškais. Kaip manai, ar jis turi tai, ko reikia tapti čempionu?
– Aš manau, kad jis turi itin daug užsidegimo ir čempionui tinkamą temperamentą. Svarbiausia tik suvaldyti emocijas, maksimaliai pasinaudoti atsirandančiomis progomis ir išvengti klaidų. „Aprilia“ šiemet paruošė tikrai labai konkurencingą ir Aleixui tinkamą motociklą.
Iš 13-os lenktynių, 11-koje jis finišavo pirmame penketuke. O pastaruoju metu matėme, kad ir čempionai klysta, tad itin svarbu važiuoti užtikrintai ir akseleratoriaus rankeną pilnai sukti iki pat čempionato pabaigos. Matant kiek daug pastangų, emocijų ir laiko A.Espargaro įdėjo į Aprilią projektą – tikrai būtų smagu pamatyti jį tampant čempionu.
– Kaip manai, kas vertesnis vietos gamyklinėje „Ducati“ komandoje? J.Martinas ar E.Bastianini? Ir kodėl?
– Aš būdamas „Ducati“ komandos vadovu nesirinkčiau nei vieno iš jų. Pasirinkčiau J.Zarco. Todėl, kad tuomet dar ganėtinai jaunas F. Bagnaia būtų poroje su patyrusiu vilku, kuris galėtų padėti komandos draugui sunkiais momentais ar paruošiant motociklą. Plius tokią porą būtų daug lengviau sukontroliuoti. 2022 sezone J.Zarco rodo labai didelį stabilumą (šiuo metu jis čempionate penktas), tad tiek komandų, tiek gamintojų čempionatuose su šia pora „Ducati“ turėtų itin didelius šansus tapti nugalėtojais.
Individualioje sportininkų įskaitoje F. Bagnaia būtų aiškus numeris vienas ir pats Zarco daug greičiau sutiktų su tokiu scenarijumi nei J. Martin ar E. Bastianini, kurie jauni ir patys nenorės nieko kito kaip prioriteto kovoje dėl čempiono titulo.
Priimti vieną iš jų į komandą su F. Bagnaia mane verčia prisiminti V. Rossi ir J.Lorenzo porą bei tą sunkią atmosferą, kurią jie sukūrė komandos viduje. O čia greičiausiai bus suporuoti du jauni lenktynininkai neturintys nei vieno titulo, tad iškart matau didelį galvos skausmą šios komandos vadovams. Jeigu rinktis iš dviejų – rinkčiausi J. Martin, bet nusiteikčiau, kad būtų didelį tikimybė, jog skirtingos garažo pusės galėtų užsidengti tylos siena ir bendradarbiavimas viduje stipriai pasunkėtų.
