– Ar pamenate, kaip gavote vairuotojo pažymėjimą?
– Kaip ir dėl kitų dalykų savo gyvenime, taip ir dėl šio vieną dieną nusprendžiau, kad jau laikas. Tada susiradau vairavimo instruktoriaus telefono numerį, paskambinau. Nepraėjus nė valandai jis su automobiliu jau stovėjo mano kieme.
Priėjau, pasisveikinau, jis sako: „sėsk ir važiuok“. Neliko kur dėtis, teko įsėsti į automobilį ir važiuoti. Ypatingos baimės neturėjau, gal tik pirmas išsukimas iš kiemo buvo nejaukus, bet visa baimė tuo ir pasibaigė. Vairuotojo pažymėjimą gavau po dviejų savaičių. Tiesa, visa tai vyko maždaug prieš 18 metų.
– Kaip prasidėjo jūsų, kaip vairuotojos, karjera?
– Kitą rytą po to, kai gavau vairuotojo pažymėjimą, atsikėliau ir nuvažiavau į Vilniaus Senamiestį. Buvau prisiklausiusi savo draugių kalbų, kaip ten sudėtinga ir nepatogu važinėti.
Todėl nutariau – kodėl aš turiu bijoti, tegul bijo manęs. Taip pasibaigė visos abejonės savo gebėjimais. Aišku, pradžioje dariau klaidų, kai kam galbūt sudarydavau nepatogumų, bet visi naujai iškepti vairuotojai praeina šį etapą.
„Juodulys“ turėjo labai gerą ypatybę – beveik nenaudojo degalų. Kartą pripildei jo baką ir gali apie tai pamiršti mėnesiui.
– Ar buvo dalykų, kurių išmokote vėliau?
– Taip. Kipre teko išmokti važiuoti kaire kelio puse. Iš smalsumo buvau nusisamdžiusi sportinio vairavimo instruktorių. Važiuodamas mieste stengiesi kitiems nekliudyti, ramiai, o sportinis vairavimas yra toks: akceleratorius ir stabdis, apie visa kita gali pamiršti.
– Kada įsigijote pirmą savo automobilį?
– Automobilį įsigijau praėjus savaitei nuo pirmų pamokų. O ko čia laukti? Tai buvo 1,6 litro „dyzelis“, juodos spalvos, todėl pramintas „juoduliu“. Jis turėjo labai gerą ypatybę – beveik nenaudojo degalų. Kartą pripildei jo baką ir gali apie tai pamiršti mėnesiui.
– Ar daug automobilių teko vairuoti? Kuris paliko mažiausią, o kuris – didžiausią įspūdį?
– Teko vairuoti labai daug automobilių. Kažkada mane kvietė ir į Metų automobilio rinkimų stovyklą. Tuomet buvo labai įdomu išbandyti, kaip atrodo ir važiuoja vienas ar kitas modelis. Nepamenu markės, bet man labai netiko vienas mažas prabangus automobilis – į jį lipdama kažkodėl vis nusimušdavau koją. Net keista, kaip kartais automobilis tau gali nelipti.
Bet mano gyvenimo meile liko – nepatikėsite, – nedidelė ir neišvaizdi „Fiat Panda“. Su treneriu ją buvome pakrikštiję „taburete“, ja daug važinėjau treniruodamasi Italijoje. „Pandos“ vaizdas tikrai neatitiko to smagumo, kurį ji suteikdavo. Italijoje teko nuomotis ne vieną automobilį, tačiau „Panda“ pralenkė visus.
Bet mano gyvenimo meile liko – nepatikėsite, – nedidelė ir neišvaizdi „Fiat Panda“.
Būna, nuskrendi į Italiją, pasiimi automobilį oro uoste, pavažiuoji šiek tiek automagistrale, o tada leidiesi vingiuotais kaimo keliukais, kadangi dažniausiai apsistodavome agroturizmo sodyboje.
Ar koks kelio susiaurėjimas pasitaiko, ar tenka prasilenkti su traktoriumi – jokių bėdų. Man šis automobilis atrodė labai ergonomiškas. Tiesa, šviesaus atminimo treneris Vytautas Blonskis, kuris buvo aukštas ir stambus vyras, kartais pabambėdavo, kad jam alkūnė į dureles remiasi. Vėliau mano atstovaujamas klubas turėjo BMW X1. Tai buvo labai geras automobilis, kuriuo palyginti ilgai naudojausi.
– Kokio automobilio niekada nesirinktumėte?
– Nenorėčiau kanarėlės spalvos sportinio automobilio. Toks ekscentriškumas man nesuprantamas. Automobilis yra transporto priemonė, kuri, kaip ir batai, turi būti daili ir patogi.
– Šiuo metu važinėjate visureigiu BMW X5. Ar keturi varantieji ratai kelyje praverčia?
– Pradėjus vairuoti keturiais ratais varomą automobilį skirtumas pasijuto. Kadangi anksčiau gyvenau už miesto, be to, turiu vasarnamį, man yra tekę važinėti ne tik greitkeliais ar lygiomis gatvėmis. Kita vertus, žinant mūsų šalyje vyraujančias oro sąlygas, tai net ir mieste, įvažiavus į trumpą apledėjusią gatvę, keturių ratų pranašumą gali pajusti.
– Teko girdėti, kad anksčiau automobiliu dažnai leisdavotės į ilgas keliones. Kas tai nulėmė?
Važiuoti automobiliu į Europoje vykstančias varžybas buvo ir pigiau, ir patogiau. Pavyzdžiui, gabenti ginklą lėktuvu gana sudėtinga.
– Ilgas keliones nulėmė mano ilgametis sportas (šaudymas į skriejančius taikinius – red. past.). Važiuoti automobiliu į Europoje vykstančias varžybas buvo ir pigiau, ir patogiau.
Pavyzdžiui, gabenti ginklą lėktuvu gana sudėtinga, nes ne visos oro bendrovės turi reikiamą licenciją. Kai Lietuva tapo ES nare, vežtis ginklą antžeminiu transportu tapo paprasčiau, o dviem ar trims žmonėms keliaujant vienu automobiliu išlaidos gerokai mažesnės. Galop į automobilio bagažinę galima pasiimti kad ir dešimt dėžių šovinių ir visus kitus daiktus, kurių prireikia treniruojantis ar dalyvaujant varžybose.
Taip su treneriu daugelį metų važinėjome po Europos šalis. Kelionės į Italiją apskritai vyko pagal kruopščiai išdirbtą planą. Ryte išvažiuodavome iš Vilniaus, įveikdavome maždaug 1000 km ir vakare apsistodavome Čekijoje.
Kitos dienos rytą pajudėdavome link Italijos ir po 900 km būdavome savo treniruočių bazėje. Visa kelionė buvo apskaičiuota labai tiksliai, kur kada būsime, žinojome valandos tikslumu. Šių kelionių ilgiuosi iki šiol, nes man jos teikdavo ir tam tikrą malonumą.
– Kaip orientuodavotės, gal pasitelkdavote GPS navigacinę sistemą?
– Kokie dar gps'ai. Dar ir dabar ten galėčiau kuo puikiausiai nuvažiuoti nepažiūrėjusi į žemėlapį.
– Kaip reaguojate į keleivio pastabas dėl vairavimo, ypač jeigu jas išsako vyriškis?
– Labai retas vyras, sėdėdamas šalia vairuojančios moters, gali susivaldyti nepakomentavęs vieno ar kito dalyko. Bet man ką nors atšauti niekada nebuvo sudėtinga. Ir dabar kartais ką nors pasakau, kartais nuleidžiu negirdomis.
Labai retas vyras, sėdėdamas šalia vairuojančios moters, gali susivaldyti nepakomentavęs vieno ar kito dalyko.
– O ar yra žmogus, į kurio pastabas ar komentarus norėtumėte įsiklausyti?
– Įvardyti konkretaus žmogaus negalėčiau, bet tai būtų profesionalus vairavimo instruktorius, kuris galėtų padėti patobulinti vairavimo įgūdžius tam tikrose situacijose.
Tokiais atvejais pripažįstu profesionalo autoritetą ir, kaip dora sportininkė, darau taip, kaip man liepia. Toks bendras sportininkų bruožas – jei nori pasiekti rezultatą, tai turi daryti taip, kaip tau sakoma ir kaip seniai sugalvota. Patogumas ar nepatogumas yra tik įpročio reikalas.
– Ką dar dažniausiai veikiate vairuodama automobilį? Ar mėgstate kalbėti telefonu?
– Kaip ir daugelis kitų, dažniausiai klausau radijo. Kalbu telefonu. Tiesa, jau seniai naudojuosi laisvų rankų įranga.
Nepriklausomai nuo to, kaip mes visi save gerai vertiname kaip vairuotojus, labai dažnai tenka matyti, kad prie keistai manevruojančių, žioplinėjančių, kitiems eismo dalyviams kliudančių automobilių vairo sėdi žmonės, kurie vienoje rankoje laiko telefoną. Nenoriu ir niekam nelinkiu būti tokia kliūtimi kelyje.
– Kas jums labiausia nepatinka šalies keliuose?
– Labiausia nepatinka vietoje ir ne vietoje demonstruojamas susierzinimas. Kartais ir pati paburnoju dėl kitų vairuotojų klaidų, bet niekada neparodau savo susierzinimo, net jei labai pykstu. O vytis, bandyti atkreipti dėmesį ir rodyti kažkokius ženklus yra nemandagu ir vaikiška.
Nors turiu pripažinti, kad esu „skundikė“. Ne kartą esu skambinusi numeriu 112, kai matau, kad mane pralenkia neadekvatus vairuotojas, kuris sukuria avarinę situaciją. Tokie eismo dalyviai kelia grėsmę ir turi būti sustabdyti kuo greičiau.
– Ką patartumėte šalies vairuotojams?
– Papasakosiu istoriją iš Kipro. Pamenu, kaip vieną laisvą pusdienį išvažiuoju toliau nuo miesto ir atsiduriu prie kryžiaus formos sankryžos be jokių pirmumo ženklų.
Jei Lietuvoje važiuodamas dešine puse per daug negalvodamas susiorientuoji, kaip turi elgtis, tai važiuojant kairiąja kelio puse viskas susijaukia. Tai kaip sustoju prie tos sankryžos, taip ir lieku stovėti nežinodama, kur man dėtis, o automobiliai iš visų pusių. Vis dėlto kiti vairuotojai, pamatę mano nuomotą automobilį ir supratę, kad prie jo vairo turistė, sutartinai man ženklais rodo: „važiuok kaip nori, o mes palauksime“. Ką gi, liko visiems padėkoti linktelint ir ramiai nuvažiuoti toliau.
Tai ir yra tas mandagumas ir supratingumas, kurio mūsų šalies keliuose dar trūksta. Man pačiai kartais pasitaiko kažko nepraleisti ar kažkam užkišti vietą, nors tą tikrai darau ne specialiai. Bet kam nepasitaiko?
Tokiais atvejais atsiprašau ir pati iš savo poelgio pasijuokiu. Taip ir kitam žmogui linksma, ir man karūna nuo galvos liko nenukritusi. Visada stengiuosi suprasti kitus eismo dalyvius, net jeigu jie elgiasi ne itin mandagiai. Pirmiausia reikia pradėti nuo savęs – būkime mandagesni patys, tada ir kiti mums bus geresni.
