Priklausomai nuo sporto šakos, priklauso ir teisėjų skaičius. Žiedinėse lenktynėse, skirtingai nuo krepšinio ar futbolo varžybų, teisėjų būna mažiausiai keliolika, kurie ištisą beprotiškai karštą ar labai lietingą dieną yra priversti stovėti teisėjų bokšteliuose, įrengtuose trasos pašonėse. Savo „ginkluotėje“ jie turi skirtingų spalvų vėliavas, kuriomis įspėja lenktynininkus tiek apie incidentą, įvykusį už posūkio priešakyje, tiek apie varžovo išsiliejusį tepalą ar benziną trasoje (kuris yra velniškai slidus), tiek apie varžybų stabdymą dėl vienokios ar kitokios priežasties...
Kaip ir kokioje armijoje, visi šie kantrūs žmonės, be abejo, turi ir aukštesnio rango „generolus“. Jie iš savo „karo štabo“ (vadinu jį karo štabu, nes prie jo „generolai“ sportininkų neprisileidžia) radijo ryšiu savo „kariams“, esantiems „atsišaudymo bokšteliuose“ trasoje, perduoda strateginius savo sprendimus bei gauna informacija iš trasos (t.y. iš kiekvieno savo „kario“ posto atskirai). Tai gali būti informacija apie įvykusį incidentą trasoje, apie vairuotojo fizinę būklę po įvykio, apie automobilio trukdyma ar netrukdymą kitiems dalyviams ir taip toliau...
Tarp tų strateginių sprendimų, kurie yra paskelbiami iš „karo štabo“, yra ir tokie kaip „sprendimas varžybas nutraukti“ arba „sprendimas atidėti varžybų startą“ – pavyzdžiui, dėl akivaizdžiai netinkamų lenktyniavimui oro sąlygų...
Tos sąlygos būtent ir užpuolė mus, Lietuvos ir Pabaltijo čempionato žiedinių lenktynių dalyvius sekmadienio antrajame važiavime. Visgi, nors ir visi akivaizdžiai matėme artėjantį milžinišką lietų, kuris prasidėjo dar lenktynininkams bevažiuojant „starto formavimo ratą“, ties startu pamatėme žalios spalvos vėliavą, kas mums lenktynininkams reiškė „Spausk, nes prarasi vertingus čempionato taškus!“
„Generolų“ sprendimų rezultatas akivaizdus vaizdinėje medžiagoje. Nors prieš mane važiavę Ramūnas Čapkauskas ir Eidmantas Nekrošius bei aš pats turėjome džiaugsmo daugiau mažiau „patikrinti“ „Nemuno žiedo“ trasos atitvarų tvirtumą. Paskui mane sekė dar didesnė „mėsmalė“, kurioje 4 dalyviai tikrino ne tik trasos, bet ir tarpusavio automobilių stiprumą...
Vaizdo medžiagoje puikiai matosi, kada visgi „generolai“ nusprendė nebekariauti prieš gamtą lenktynininkų sąskaita. Tai įvyko tada, kai viena dalis sportininkų jau buvo patyrę incidentus, o kita dar tik lėkė piktam likimui į nasrus dėl visiško raudonų vėliavų nematomumo per priekinius stiklus...
Išvados belieka kelios - arba didelė dalis Lietuvos ir Pabaltijo „žiedininkų“ esame visiškai nevykę vairuotojai, arba LASF licenzijuoti teisėjai (o ne šiaip „kokie nors „Fast Lap“ teisėjukai“) sekmadienio „kare“ nesugebėjo priimti racionalių sprendimų laiku, kurie, dėkui Aukščiausiajam, baigėsi tik automobilių, o ne jų vairuotojų, sudaužymais...
Išvadas darykite kiekvienas pats sau, mielieji, o aš pabaigai ištarsiu, jau legendine tapusia, tam tikrų „generolų“ neseniai išpopuliarintą frazę: „Yra kaip yra...“
