Paviešinęs savo projektą, kaip iš esmės pertvarkyti Vilniaus viešojo transporto sistemą, „Metro sąjūdis“ iš praėjusios kadencijos kai kurių seimūnų išgirdo, kad metro Vilniuje yra: kosmosas ar utopija.
Apreiškimų autoriai, kaip sakoma, istorijai žinomi („Jie stabdė mūsų judėjimą!“) partinė priklausomybė – taip pat, tačiau tai – detalės. Svarbiausia – mintis, o ji tokia valstietiškai lietuviška: mes maži, mes neturtingi, mūsų tiek nedaug. Tegu kiti, kitur, o mes gal kada nors, kitoj kadencijoj, o gal ir ne mes visai...
Išrinktas naujas Seimas – pasirodė ir nauja terminija. Ekonomikos komiteto pirmininkas V.Sinkevičius metro Vilniuje įvardija jau kaip mitologinę būtybę. Suprask – kažkas iš senų padavimų ir gilios praeities. Komiteto pirmininkas, matyt, yra girdėjęs, kad metro Vilniuje praėjusio amžiaus (!) devintajame dešimtmetyje buvo visai ties įgyvendinimu. Jo projektas buvo techniškai parengtas ir patvirtintas, tereikėjo tik sukalti kuoliukus, žyminčius pirmąją atkarpą (Pilaitė – Centras) ir imtis darbo... Nepajudėjom.
Na, praeitis – tai praeitis. O kokią Vilniaus transporto ateitį žada jos šiandieniniai rengėjai? Juk negali modernaus miesto gyventojų tenkinti užterštas miestas, niokojamas senamiestis, kilometrinės spūstys rytais ir pavakariais bei jose deginamas laikas ir milijardai...
Paskaičius valdininkų ir politikų pasisakymus spaudoje, galima susidaryti nuomonę, kad mūsų sostinės transporto ateitį kuria dviratininkai romantikai, kurių šūkis: šiandien – dviratis, o po keliolikos metų – kaip Dievas duos.
Mūsų sostinės transporto ateitį kuria dviratininkai romantikai, kurių šūkis: šiandien – dviratis, o po keliolikos metų – kaip Dievas duos
Štai Vilniaus vicemeras L.Kvedaravičius, pasidalijęs rūpesčiu dėl didėjančių spūsčių, taršos ir triukšmo, užtikrina: „Reikia prioretetizuoti žmogų, jo komforto lygį ir kelionės trukmę“. Kaip sakydavo mūsų kaimo kalvis, filosofijos daug, o aiškumo nėra.
Vilniaus Judumo plano koordinatorė K.Gaučė taip pat tiksliai vardija miesto transporto bėdas, pažerdama pribloškiančių duomenų. Pagal automobilių skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, lenkiame daugelį Europos miestų, Londoną – daugiau kaip du kartus. Vidutiniškai pusę laiko, kai naudojame automobilį, iš tiesų beveik nejudame. Per metus vilniečiai vairuotojai beveik savaitę praleidžia spūstyse, sunaudoja 1,8 karto daugiau degalų, teršia aplinką ir tikslo nepasiekia greičiau.
Ir ką? Reikia keisti gyventojų elgeną, siūlo autorė, skatinti juos keliauti ne automobiliais.
Miesto susisiekimo bėdas mato ir vyriausiasis architektas M.Pakalnis. Pagarba jam, kad po atkaklių kai kurių visuomeninių organizacijų prašymų ir priminimų jis bent jau užsimena, kad Bendrajame miesto plane bus palikti papildomi koridoriai – laisvos, neužstatytos vietos – naujai transporto priemonei, jei tokia atsirastų. Kokiai? Kas žino, – svarsto vyriausiasis architektas. Situacija po 10 – 15 metų gali pasikeisti. Technologijų vystymasis yra spartus ir po kurio laiko gali atsirasti naujų sprendimų. Niekas negali pasakyti, kaip bus.
O kol tai vyksta, statomi nauji rajonai. Intensyvinamas senųjų užstatymas. Į miestą atvyksta dar bent 80 tūkstančių priemiesčių ar kitų miestų gyventojų. Ir pirmiausia, ką jie daro mieste – važiuoja. Ta proga vyriausiajam architektui norėtųsi priminti jo paties neseną pasisakymą, kur jis džiaugiasi, kaip tvarkingai ir gražiai (visai ne kaip Perkūnkiemis) statomas Pilaitės rajonas. Ir įvardija priežastį ar sąlygą – prieš 30 metų buvo neskubant gražiai suplanuotas.
Prisimenu ir ilgamečio Vilniaus vadovo Algirdo Vileikio tvirtinimą: nesunku buvo nutiesti vakarinį aplinkelį, nes prieš 40 metų jį suplanavome.
Deja, mūsų sostinės Bendrajame plane kol kas tik žadami koridoriai kažkokiai (ar kokiai nors) išties mitologinei būtybei, kalbant Ekonomikos komiteto pirmininko žodžiais. Turint galvoje, kad nuo planavimo iki sprendimo praeina ne vieneri metai ar, kaip rodo minimi pavyzdžiai – ir dešimtmečiai, mes dar ilgai skendėsim spūsčių miglose...
Tikėkimės, kad rugsėjo 18 d. vyksianti konferencija apie Vilniaus transporto ateitį neužsibaigs kalbomis apie šviesoforų dizainą, dviračių takus ir vienos gatvės juostos atėmimu iš vienų eismo dalyvių ir perdavimu kitiems... Galbūt jos dalyviai reikalingą transporto pertvarkymą įsivaizduoja kitaip? Būtų didelė nauda ir rengėjams, ir keleiviams.
