Artėjant ne tik šimtajam Lietuvos gimtadieniui, bet ir Europos paveldo metams, paveldosaugininkę D. Varnaitę klausiame apie netradicinius šalies istorijos ir kultūros pažinimo būdus ir mūsų dar neatrastą Lietuvos kultūros paveldą.
– Ar teisinga sakyti, kad vis labiau populiarėja netradiciniai istorijos ir kultūros pažinimo būdai?
– Netradiciniai pažinimo būdai smarkiai populiarėja ir neišsisemia – vis kažkas naujo sumąstoma. Prisiminkime kad ir spėtas pamėgti „Nacionalines ekspedicijas“, naktinius pėsčiųjų žygius laisvės kovotojų takais, menines instaliacijas netradicinėse istorinėse erdvėse bei kitus formatus, kur jau plačiai taikomos informacinės technologijos, kultūrą priartinančios taip pat ir prie Z kartos. Nuo to labai priklauso ir objektų lankymo bei pažinimo rinkodara, nes, nereikia pamiršti, susiduriame ir su demografiniais iššūkiais.
Kita vertus, taip pat pastebiu ir tendenciją, kad žmones vis labiau domina ne vien objektų lankymas, bet ir autentiškos aplinkos bei tradicijų, papročių pažinimas.
– Kodėl svarbu pažinti savo istoriją bei kultūrą ir kurti su ja asmeninį ryšį?
– Todėl, kad žmogui reikia suprasti, kas toks jis yra – suprasti savo tapatybę, savastį. Paveldas plačiąja prasme – materialusis ir nematerialusis – yra pamatinis tokio suvokimo segmentas. Pažindami paveldą ir jį vertindami, mes aiškiai deklaruojame savo tapatybę, o tai ir yra atsakymas, kodėl mes čia, Lietuvoje, esame ir kodėl turime čia būti. Toks supratimas formuoja ir žmogaus, kaip piliečio, poziciją. Piliečio, branginančio savo valstybę.
„Tautiškoje giesmėje“ yra puikūs žodžiai: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Mano supratimu, tik tada, kai žmogus tapatinasi su savo paveldu – tik tada tas paveldas tampa būtent jo paveldu. Ir tik tokiu atveju jis nori už tai būti atsakingas, o būdami atsakingi mes kuriame savo valstybę.
– Kalbant apie paveldą plačiąja prasme, koks paveldas įdomiausias šiuolaikiniam žmogui?
– Lietuvoje nemažai žmonių itin vertina seniausiąją mūsų šalies istoriją: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus liudijančius paminklus ir dar senesnius. Žmonės išskirtinai mėgsta lankyti piliakalnius – jie mūsų tautos savimonėje užima itin svarbią vietą. Ne mažiau mėgstami lietuvių ir miestų bei miestelių senamiesčiai ar dvarai ir istoriniai parkai. Dar išskirčiau ir medinį kultūros paveldą: senuosius etnografinius kaimus, miesteliuose išlikusius statinius, senąsias bažnyčias. Pastaraisiais metais sparčiai auga susidomėjimas modernizmo architektūra, geriausiai atspindinčia pirmąjį Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį.
Iš tikrųjų viena pagrindinių mūsų paveldo stiprybių būtent ir yra didžiulė gausa bei įvairovė, išlikusi autentiškoje aplinkoje. Ne veltui mūsų svečiai – ne tik iš tolimų šalių, bet ir Vokietijos ar Skandinavijos – dažnai stebisi, koks turtingas mūsų paveldas.
– O kokio paveldo dar nesame savo krašte atradę ir deramai įvertinę?
– Pavyzdžiui, daug dėmesio stengiamės skirti žydų kultūros paveldui, kuriuo ilgą laiką nebuvo deramai rūpinamasi. Daugelis sinagogų dar ir šiandien šaukiasi pagalbos. Apskritai tautinių mažumų paveldas mums nėra gerai pažįstamas. Tikrai ne kiekvienas žmogus galėtų ką nors pasakyti apie Lietuvos totorių bendruomenės istorinius paminklus ar žinotų, kur Vilniuje stovi sentikių cerkvė.
Kalbant apskritai, kad ir kurią sritį vertintume, mums trūksta gebėjimo interpretuoti, gebėjimo neapsiriboti faktologija. Nuo sovietinių laikų dar likęs įprotis pasitenkinti objekto pavadinimu, autoriumi, sukūrimo data ir daugiausia – objekto stiliumi. Bet juk kiekvienas objektas gali mums papasakoti nepalyginamai daugiau.
Džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais sparčiai mokomės iš naujo pažinti net ir mums iš pažiūros gerai žinomus objektus – ne tik jų architektūrinius duomenis, bet ir jų istorijas. Iš tikrųjų mums labai trūksta istorikų darbo. Ir Nepriklausomybės aktą juk tik dabar, po tiek metų, suradome. Tad geriau pažinti paveldo objektus ir yra mūsų visų – ne tik paveldosaugininkų, bet pirmiausia istorikų ir vietos bendruomenių – uždavinys.
– Ne kartą užsiminėte apie vietos bendruomenes. Ar jos noriai imasi paveldosaugos iniciatyvų?
– Būtent ant bendruomenių pečių šiandien laikosi visi šalies regionai. Galiu drąsiai sakyti, kad vietos bendruomenės yra pagrindinės šalies organizmo ląstelės, varinėjančios mūsų kraują – tai svarbiausias šalies ramstis. Ir, man atrodo, pastaraisiais metais jos išgyvena renesansą. O gal reikėtų sakyti, kad tikro bendruomeninio gyvenimo mes anksčiau tiesiog neturėjome sąlygų patirti.
Bet kuriuo atveju – visuomeninis gyvenimas atkuriamas ar sukuriamas – viena yra aišku: nuo pirmųjų žingsnių paveldosaugos procese iki pat sprendimų priėmimo pagrindinis vaidmuo tenka vietos bendruomenėms. Dar prieš keliolika metų daugelis laukdavo nurodymų iš sostinės ar rajono centro, o dabar bendruomenės jau įpratusios savo iniciatyva diskutuoti ir spręsti. Itin dažnai jų balsas lemia, kokius paveldo objektus imamasi tvarkyti pirmiausia.
Aišku, daug kas priklauso nuo lyderių. Jeigu bendruomenės turi aktyvius, išmintingus ir bendruomeniniu gyvenimu suinteresuotus lyderius, tai gyvenimas tokiose bendruomenėse gali būti daug laimingesnis negu čia, didmiesčiuose, kur esame susvetimėję.
– Kodėl Kultūros paveldo departamentas tapo motociklininkų ralio „Ryterna modul Mototourism rally“ partneriu?
– Paveldosaugininkai sutaria, jog paveldo saugojimas nėra savitikslis dalykas, bet kad kiekvienas saugomas objektas turi tarnauti žmonėms. Ir nors dažnai tenka išgirsti sakant, kad paveldą saugome ateities kartoms, mano nuomone, saugome pirmiausia šiandienei kartai, mūsų visuomenei. Taigi, svarbiausia, kad objektus lankytų žmonės – ir pirmiausia Lietuvos žmonės – kurie labai dažnai keliauja po visą pasaulį, bet pasitaiko, kad nepakankamai gerai pažįsta netoliese esančius paveldo objektus.
Norėdami pasiekti, kad žmonės brangintų kultūros paveldą, turime užtikrinti, kad jie galėtų lengvai sužinoti, kokius objektus mes Lietuvoje turime, ir taip pat mokėtų juos suprasti, pažinti. Tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl Kultūros paveldo departamentas remia įvairiausias pažinimo, edukacijos ir sklaidos iniciatyvas, tarp jų ir „Ryterna modul Mototourism rally“.
Be to, pastarasis projektas labai išsiskiria savo formatu ir dalyvių auditorija – tai yra žmonės, mylintys savo kraštą, siekiantys jį pažinti ir kitiems rodantys pavyzdį bei kviečiantys juo sekti. Ypač malonu išgirsti dalyvius sakant, kad į vieną ar kitą objektą dar būtinai sugrįš, nes net neįsivaizdavo, kiek daug visko gražaus ir įdomaus turime Lietuvoje.
– Ar „Ryterna modul Mototourism rally“ remsite ir ateinančiais metais, valstybei minint savo šimtmetį?
– Kiti metai mums išskirtiniai – tai pirmiausia valstybės šimtmečio metai, tad daugelis iniciatyvų Lietuvoje, tarp jų ir „Ryterna modul Mototourism rally“, turėtų būti orientuotos šimtmečiui minėti. Kiek mažiau visuomenei žinoma tai, kad 2018-uosius metus Europos Komisija paskelbė Europos paveldo metais. Taigi, užduotis kitiems metams nėra paprasta: viena vertus, pristatyti mažiau žinomus mūsų krašto objektus, kita vertus, tuo pat metu atsiliepti į Europos Komisijos kvietimą paminėti visos Europos paveldo metus, pristatyti europinę dimensiją.
Kad geriau suvoktume Europos paveldo metų svarbą, galiu pasakyti, jog paskutinį kartą bendraeuropinė paveldui skirta tema buvo praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. Tai labai aiškus Europos Komisijos signalas, kad paveldas yra bendras pagrindas, į kurį atsispirdami mes save identifikuojame kaip europiečius ir gyvename remdamiesi europinėmis vertybėmis. Turbūt neatsitiktinai pasirinkti 2018-ieji – tai nacionalinių valstybių kūrimosi jubiliejiniai metai pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui.
– Kokie norėtumėte, kad būtų Lietuvos šimtmečio ir Europos paveldo metai?
– Mes iš tiesų turime ką švęsti – galime didžiuotis, kad atkūrėme valstybę ir ją išlaikėme. Norėčiau, kad renginiai būtų kupini patriotizmo ir kartu labai šiuolaikiški. Aišku, kaip paveldosaugininkei man norisi, kad ir daugiau paveldo objektų jubiliejiniams renginiams būtų sutvarkyti, bet ne vien į tai turėtume susikoncentruoti.
Žinau, kad daug kur regionuose vietos bendruomenės intensyviai ruošiasi remontuodamos nepriklausomybės paminklus, tvarkydamos ir atminimo ženklais žymėdamos savanorių kapus, bet visgi šimtmetis, mano supratimu, pirmiausia turėtų būti veržlios ir šiuolaikiškos Lietuvos šventė. Šie metai turi atspindėti modernią Lietuvą. Tai turi būti didžiulis kultūrinis įvykis ne tik jaunajai kartai, bet ir visiems, norintiems kurti Lietuvą.