CMA platformą švedai kūrė drauge su „Geely“ – Kinijos koncerno, įsigijusio „Volvo“ gamintoją prieš kelerius metus – inžinieriais. Tiesa, švedai, atkeliavę į pristatymą, net kelis kartus pabrėžė, jog viskas, kas susiję su platforma ir naujuoju XC40, yra sukurta Švedijoje. Tačiau puse lūpų užsiminė, kad pasitelkę tą pačią platformą kinai jau spėjo pagaminti savo rinkai skirtą kompaktišką modelį. Pastarasis kol kas bus parduodamas Kinijoje, vėliau – ir aplinkinėse šalyse. Tikėtis, kad pasieks ir Europą ar JAV, matyt, naivu.
Nauja platforma bus panaudota ir kitų, nedidelių „Volvo“ modelių, gamybai. Kokių – paslaptis, saugoma labai griežtai. Naujų automobilių tikrai bus, žadėjo gamintojo atstovai, ir greičiausiai – jau kitąmet. Na, o dar po metų, 2019-aisiais, „Volvo“ pagamins ir elektrines bei hibridines mažojo XC40 versijas.
Kol kas – brangesnis nei konkurentai
Visgi grįžkime prie automobilio ir bene svarbiausio jo minuso – kainos. Išleidę kompaktišką visureigį į rinką „Volvo“ kol kas didelės įvairovės nesiūlo. Automobiliai turi visus varančiuosius ratus, 8 laipsnių automatines pavarų dėžes, nemenką saugumo įrangos paketą ir vos du įrangos lygius: „Momentum“ bei „R-Design“, išsiskiriantį juodu stogu bei keliomis kitomis išorės apdailos detalėmis. Negausi ir kol kas siūlomų variklių gama: dviejų litrų benzininis T4 motoras, turintis 247 AG, ir dviejų litrų dyzelinis variklis, generuojantis 190 AG. Pradinė dyzelinu varomo modelio kaina prasideda maždaug nuo 42 tūkst. eurų, benzininio – nuo 44 tūkst. eurų.
Kur problema? Ogi rimčiausi XC40 konkurentai – BMW X1 ir „Audi Q3“. Pastarieji siūlomi ir dviem varančiaisiais ratais bei su mechaninėmis pavarų dėžėmis, tad pradinė modelių kaina – apie 33 tūkst. eurų. Kitaip tariant, maždaug 10 tūkst. eurų pigiau nei naujasis „Volvo“.
Žinoma, kalbėdami apie siūlomo visureigio privalumus specialistai sutinka, kad kol kas šie rinkoje iš pirmo žvilgsnio brangesni nei konkurentai, tačiau akcentuoja, kad derėtų įvertinti standartinėje įrangoje esamą saugos sistemų paketą. Anot „Volvo“ atstovų, panorus tokio paties konkurentų automobiliuose, tektų primokėti ne tiek ir mažai, tad kainų skirtumas išnyktų.
O standartinėje įrangoje esančių saugos sistemų sąrašas nekuklus. Čia ir „City Safety“ sistema, atpažįstanti kitus automobilius, pėsčiuosius, dviračius, didelius gyvūnus kelyje ir perspėjanti vairuotoją bei galinti automatiškai stabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo mieste. Taip pat – važiavimo eismo juostoje asistentas, perspėjantis, jei vairuotojas bando iškrypti iš jos, sistema, atpažįstanti kelio ženklus, bei sistema, sauganti automobilį nuo nuvažiavimo nuo kelio.
Galiausiai, sako „Volvo“, ateinančiais metais turėtų pasirodyti versijų su mechaninėm pavarų dėžėm, mažesnio tūrio varikliais (net visiškai nauju 3 cilindru motoru), o šių versijų kaina bus itin panaši į konkurentų.
Primena ir „Mini“, ir „Škodą“
Savo matmenimis XC40 nežymiai, tačiau konkurentus lenkia. Jis erdvesnis, kiek aukštesnis, platesnis, turi aukščiau įtaisytas sėdynes. Skirtumai, tiesa, vos kelių centimetrų, visgi erdvės salone iš tiesų daug. Sėdu prie vairo, o už manęs, ant galinės sėdynės užtektinai vietos ir aukštesniam žmogui.
Tiesa, įlipant kliūva menka detalė. Nors visureigis aukštesnis už konkurentus, durų angų viršutinis taškas, rodos, žemokas, tad pasilenkti tikrai reikia. Iš pradžių tą savo pakaušiu pajunta kolega, o vėliau – ir aš pati, mėgindama įsitaisyti ant užpakalinės sėdynės.
Kitaip nei didesniųjų XC60 ir XC90, mažesniojo „Volvo“ interjeras absoliučiai kitoks. Pirmame bandomame automobilyje iš karto atkreipiu dėmesį į apatinės salono dalies – grindų, durų kišenių ir t.t. medžiagą. Ši ryškiaspalvė ir kiek primena veltinį. Žinoma, norint galima pasirinkti ir neutralesnį koloritą, visgi ryškiai raudona spalva interjere nuteikia žaismingai. Kuriant apdailos interjerą tarpusavyje suderintos metalo, plastiko, gumos, odos detalės. Stogui panaudota gana šiurkšti, tačiau tvirta, tekstilė. Iš pirmo žvilgsnio spalvos, medžiagos, raštai kažkuo primena, pavyzdžiui, „Mini“ modelius. Beje, kol kas elegantiškiausių, didesniuose visureigiuose matytų, apdailos variantų, kur tarpusavy dera medis, metalas, stiklas, nėra. „Volvo“ tikina, kad „Inscription“ įrangos variantas bus pristatytas kitąmet, tad sau tinkamą modelį turėtų rasti ir konservatyvesnių sprendimų mėgėjai.
Žvalgydamasi toliau pastebiu kitų detalių, apie kurias norisi pasakyti „simply clever“ (tiesiog sumanu, angl.) – taip, kaip savo ergonomiškas idėjas pristato „Škoda“. Miesčionims skirto visureigio salone nemažai dėtuvių ir slėptuvių. Pavyzdžiui, viena centre, greta pavarų svirties, po centriniu porankiu esančioje ertmėje dėtuvė, į kurią, beje, telpa dėžė servetėlių, o greta įtaisyta lengvai išimama dėtuvė šiukšlėms. Priekyje, sėdynėse, įtaisytos nedidelės dėtuvės, kur, sako „Volvo“, telpa dokumentai arba nedidukas planšetinis kompiuteris. O prie vairo, kairėje, specialios dėtuvės, skirtos, pavyzdžiui, banko ar nuolaidų kortelėms. Priekyje esanti pirštinių dėtuvė turi atlenkiamą kabliuką pirkinių maišui, o durelių kišenėse, pasak „Volvo“, telpa nešiojamasis kompiuteris ar pora didelių butelių vandens.
Didžiausią įspūdį palieka bagažinė. Iš pirmo žvilgsnio ši ankštoka – 460 litrų įskaičiavus ir erdvę po bagažinės grindimis. Visgi „Volvo“ apgalvojo ne vieną detalę: bagažinės grindys lankstosi, tad erdvė lengvai padalijama, o daugelyje vietų įrengti specialūs kabliukai, skirti, pavyzdžiui, pirkinių maišams ir maišeliams susikabinti, kad į saloną nepabirtų produktai.
Kuo skiriasi benzininis ir dyzelinis?
Galiausiai leidžiamės į kelią. Maršrutas driekiasi nuo Barselonos oro uosto į kalnuotesnį kraštą ir atgal, tad turiu galimybę spustelėti akceleratorių greitkelyje bei išbandyti važiuoklę siauruose kalnų keliukuose.
Pirmiausia su kolega išsirenkame benzininį variklį turintį modelį. 247 AG ir 350 Nm variklis veikia smagiai, jautriai reaguoja į akceleratoriaus numygimą koja, tiesa, numygus šį smarkiau girdėti, kad keturių cilindrų variklis veikia ganėtinai garsiai. Visgi važiuojant įprastu režimu didesnio triukšmo negirdėti, tad su kolega skriejame greitkeliu kalbėdami pusbalsiu.
Džiugina vairo mechanizmo darbas, mat automobilis elgiasi klusniai ir tiksliai. Vairas standus, tačiau nei per sunkus, nei per lengvas. „Pats tas“, – apibūdina kolega. Nekyla klausimų ir dėl 8 laipsnių pavarų dėžės darbo – ši jau matyta ankstesniuose „Volvo“ visureigiuose, tad siurprizų čia nėra.
Po gerai nuteikusio benzininę širdį turinčio modelio bandymo sėdame į dyzelinu varomą automobilį. Ir šis nustebina, mat jo vairo mechanizmas elgiasi kardinaliai kitaip nei varomo benzinu. Vairas čia sunkesnis, ne taip tiksliai ir greitai reaguoja į vairuotojo norus. Čia kaip reikiant justi, kad automobilio vairo stiprintuvas elektroninis, todėl grįžtamasis ryšys – labai silpnas.
„Volvo“ inžinieriai šį reiškinį aiškina paprastai: pirmiausia visi bandymams skirti automobiliai yra priešgamybinės versijos. Antra – dyzelinu varomo modelio vairo mechanizmas suprogramuotas elgtis kiek kitaip nei benzinu varomos versijos. Ar tai blogai? Greičiausiai ne ir kasdieniam naudojimui XC40 su dyzeliniu varikliu neabejotinai tiks. Vis dėlto daugiau malonumo suteikia benzininį variklį turinti modelio versija.
Dėliojant visus taškus ant „i“ išties justi, kad XC40 – toli gražu ne sumažinta XC60 ar XC90 versija – švedai nežengė keliu, kurį sėkmingai mina visi Vokietijos gamintojai. Tai lemia, kad su mažiausiu visureigiu, klientus pasieksiančiu kitąmet kovą, gamintojas taiko į kitokią nei iki šiol pirkėjų grupę. Ar tokia taktika pasiseks, parodys tik pardavimai. O išankstinio užsakymo skaičiai nemaži – 27 tūkst. automobilių jau rezervuota.
