Kas nutiko? 1973-ųjų naftos krizė. OAPEC organizacija, vienijanti naftą eksportuojančias arabų šalis, paskelbė naftos embargą, nutaikytą prieš Izraelį palaikančias valstybes. Izraelis tuo metu buvo įsivėlęs į karinį konfliktą su Sirija ir Egiptu. Šias šalis, žinoma, palaikė kone visas naftos turtingas arabų pasaulis. Rezultatas – Kanada, Japonija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė, JAV, Portugalija, Rodezija ir Pietų Afrikos Respublika nebegavo arabiškos naftos.
Tai neišvengiamai paveikė viso pasaulio ekonomiką ir naftos rinką. Šokas ištuštino degalines ir ėmė trūkti produktų. Degalų kainos šoko į viršų ir paveiktoms valstybėms teko ieškoti išeičių. Naftos krizė prasidėjo spalį, o jau lapkričio 24-ąją, kai tapo aišku, kad greitai ši krizė nebus išspręsta, Vokietija įvedė nacionalinį maksimalų leistiną greitį – 100 km/val.
Tokius apribojimus įvedė ir Šveicarija bei Austrija – kitos valstybės, kurių greitkeliuose greitis nebuvo ribojamas. Vokietija greičio apribojimus pradėjo įvedinėti dar lapkričio 13 dieną, tačiau tai buvo bandoma daryti labai palengva, paliekant neribojamų atkarpų. Jau 24 dieną tapo aišku, kad absoliutus greičio ribojimas yra neišvengiamas. Tuo pačiu visiškai apribotas judėjimas sekmadieniais.
Vokietijos automobilių gamintojai ruošėsi smūgiui per pinigines. Visi suprato, kad degalų kainos pabrangins viską ir naujo automobilio pirkimas tikrai nebus svarbus prioritetas vokiečių šeimoms. Kita vertus, jie teigė, kad mažiausiai 20 proc. smuksiantys pardavimai yra susiję ir su maksimalaus leistino greičio apribojimais – jie buvo laikomi mažų mažiausiai nevokiškais.
Tiesa yra ta, kad tuometinis transporto ministras Lauritzas Lauritzenas seniai norėjo riboti greitį autobanuose – 1973-ųjų naftos krizė buvo pretekstas tai padaryti. Tačiau, kaip galite įsivaizduoti, šis draudimas buvo sutiktas labai priešiškai ir galiojo tik 111 dienų. Tuo tarpu Šveicarija ir Austrija prie neribotų greitkelių taip ir negrįžo. O viskas galėjo būti kitaip.
1974 metais, pasibaigus naftos krizei, kancleris Willy Brandtas siūlė pamiršti neribotus autobanus. Aukštesnieji parlamento rūmai tam pasipriešino ir pareikalavo likti prie rekomenduojamo maksimalaus 130 km/val. greičio. Vėliau kelis metus buvo vykdomi tyrimai, lyginantys atkarpas su griežtu maksimaliu leistinu greičiu ir rekomenduojamu neviršytinu greičiu.
Paaiškėjo, kad maksimalaus greičio ribojimas padeda sumažinti žuvusiųjų skaičių, tačiau skirtumas yra labai mažas. Be to, Vokietijos greitkelių saugumo statistika niekuo nesiskyrė nuo tos, kuri buvo stebima maksimalų greitį įvedusiose šalyse. Taigi, buvo nuspręsta likti prie ekonomikai naudingesnio varianto, kuris galioja iki šiol.
Willy Brandtas ir Lauritzas Lauritzenas pasitraukė, autobanai liko autobanais. Tiesa, šiais laikais vėl diskutuojama apie maksimalų leistiną greitį. Šįkart jis turėtų padėti sumažinti taršą, nes lėčiau judantys automobiliai sunaudoja mažiau degalų ir išmeta mažiau aplinkai žalingų dujų.
