Prieš porą savaičių vykusiame „Neste Eko Ralyje“ teko dalyvauti ir pačiam. Tiesa, kiek kitokiu amplua, nei esu įpratęs.
Tąkart užėmiau šturmano vietą ir skaičiau kelio knygą hibridinį „Toyota C-HR“ vairavusiam „Toyota“ atstovybės Panevėžyje UAB „Auresa“ direktoriui Mariui Goštautui.
Po šių varžybų kirbėjo mintis – jei taupiausiųjų dešimtuke yra net aštuoni nauji dyzeliniai, ką tame pačiame maršrute būtų galima pademonstruoti su mano ne pirmos jaunystės dyzeliniu automobiliu?
Kaip tarėme, taip padarėme. „Neste Eko Ralio“ maršrutą praėjusį savaitgalį įveikėme su septyniolikos metų senumo „Peugeot 307“, turinčiu dviejų litrų, 80 kilovatų variklį.
Gaila, bet šiame ralyje negalima dalyvauti su senais automobiliais, kadangi varžybų reglamentas reikalauja, jog transporto priemonės atitiktų aukščiausius Euro taršos standartus. Tačiau kas draudžia imti ir pakartoti maršrutą individualiai jau po varžybų?
Būtent taip ir padarėme praėjus porai savaičių nuo VšĮ „Saugus ratas“ organizuotų „Neste Eko Ralio“ varžybų. Sąlygos pasitaikė kone identiškos. Eismo intensyvumas maždaug panašus, oro sąlygos – irgi. Kartais lietus, vėliau dulksna, protarpiais šiek tiek saulės. Labai panašu į tai, kas buvo prieš porą savaičių.
Kartu su Rūta Nedzelskiene, kuriai patikėjau šturmanės pareigas, į Molėtus atvykome ankstyvą rytą. Kadangi varžybos turi reglamentą, jo laikėmės visiškai griežtai. Pirmiausia, padangų slėgį nustatėme tokį, kokį nurodo gamintojas. Jokių gudrybių su keturiomis atmosferomis padangoje. Žaisti norėjome pagal tas pačias taisykles, kokiomis vadovavosi dalyviai prieš dvi savaites.
Molėtuose sustojome degalinėje „Neste“, kur buvo ralio startas. Ten turėjome užpildyti baką degalais iki tol, kol pilant pistoleto rankena atšoks pati. Jokio papildomo lašų varvinimo į baką. Reglamentas numato, kad, pilant degalus starto vietoje, į baką privalo tilpti ne mažiau nei dešimt litrų degalų. Pas mus tilpo beveik 21-as litras.
Startavome tokiu pačiu laiku, kaip tuomet važiavau su „Toyota C-HR“. Beje, kardinaliai taupyti ir vilktis kelias valandas vienoje atkarpoje nebuvo galima, mat kiekvienai iš trijų varžybų sekcijų buvo duotos laiko normos, o už vėlavimą ar per ankstyvą atvykimą į laiko kontrolės punktą buvo baudžiama mililitrais, pridedamais prie galutinių degalų sąnaudų.
Kadangi turistinių, pažintinių ir eko ralių jau esame įveikę ne vieną, o ir mano šturmanė Rūta Nedzelskienė tokiuose reikaluose jau ne naujokė, susiskaičiavome laiką, kelią ir greitį. Taip žinojome, kokioje vietoje, kuriuo laiku turime būti, todėl galėjome visą maršrutą važiuoti ekonomiškai, niekur neskubėdami, bet ir nevėluodami į finišą.
Pirmoji atkarpa mus vedė iš Molėtų į Ignalinos atominę elektrinę. Kelionė vyko vaizdingais to krašto keliais. Tačiau kur kas labiau nei į kraštovaizdį dėmesys buvo sukoncentruotas į kelią. Ekonomiškas vairavimas vairuotojui gal ir nėra pati įdomiausia važiavimo disciplina, tačiau ji turi savotiško žavesnio. Šitaip važiuodamas nuolat skaitai kelio reljefą, prognozuoji situacijas sankryžose, gyvenvietėse.
Drąsiai galiu teigti, kad eko važiavimas yra saugus važiavimas. Ir svarbiausia, kad ši veikla labai greitai tampa azartiška pramoga, kai bandai iš savęs ir automobilio išspausti nors dar viena dešimtąja litro dalimi mažesnes degalų sąnaudas. Beje, pakeliui vykdėme visas tarpines užduotis, kurias kelio knygoje yra numatę organizatoriai – kur reikia, stojame ir pasidarome asmenukę, užfiksuojame įvairius paminklus, ženklus, statinius ar objektus.
Į Ignaliną atvykome nevėluodami. „Neste Eko Ralio“ reglamentas į laiko kontrolės punktą leidžia atvykti trimis minutėmis anksčiau. Atvykome viena minute anksčiau ir sustojome. Pastatėme automobilį ir pasižiūrėjome, kokias vidutines degalų sąnaudas „Peugeot“ kompiuteris apskaičiavo šioje atkarpoje. 4,2 litro degalų šimtui kilometrų.
Rezultatas neblogas, bet viliuosi, kad likusioje maršruto dalyje sutaupyti galėsime dar šiek tiek, kadangi pirmoje sekcijoje buvo net 19 kilometrų vingiuoto žvyrkelio gana palaidu gruntu. Jame išlaikyti vienodą tempą ir važiuoti maksimaliai taupiai buvo gana keblu. Papietavę Ignalinos atominės elektrinės valgykloje, kur ne savo noru teko prisiminti ir rusų kalbos žinias, einame link automobilio. Beje, reikia paminėti, kad šioje vietoje „Neste Eko Ralio“ dalyviai stojo valandos pertraukai ir turėjo ekskursiją, o mes apsiribojome pietumis ir pusvalandžio pertrauka.
Kadangi planą ilsėtis trumpiau buvome sumanę dar išvakarėse, persiskaičiavome starto laiką ir, išlaikydami antrai varžybų sekcijai duotą laiko normą, pajudėjome toliau. Antroji eko maršruto dalis mus vedė iš Ignalinos per Zarasus į Rokiškį. Ši atkarpa jau buvo be žvyrkelių, o ir kelias buvo kiek lygesnis, be didelių vingių. Tiesa, keletas įkalnių ir nuokalnių buvo, tačiau automobilio borto kompiuteris jau rodė geresnius ekonomiško važiavimo rezultatus.
Į Rokiškį atvykome jau tiksint einamosios finišo minutės sekundėms. Stojame ten, kur per varžybas reikėjo atiduoti laiko kortą. Statome savo „Peugeot“ Nepriklausomybės aikštėje. Turime valandą laiko poilsiui, bet prieš palikdami automobilį pasižiūrime į degalų sąnaudas. Automobilis apskaičiavo, kad šioje atkarpoje buvome dar taupesni – sunaudojome 4 litrus degalų šimtui kilometrų kelio.
Po valandą trukusio poilsio sėdome į „Peugeot“, važiavome prie bažnyčios, kur per varžybas buvo starto vieta. Prieš akis – dar maždaug šimtas kilometrų, po kurių iš Rokiškio atsidursime Molėtuose. Toje pačioje „Neste“ degalinėje, kur ir pradėjome maršrutą. Pakeliui taip pat vykdėme užduotis. Ši kelio atkarpa dar labiau tinka ekonomiškam vairavimui. Kaip jau minėjau, važiuojant eko režimu pradedi skaityti kelio reljefą ir supranti, kad nėra ta mūsų Lietuva toks jau lygumų kraštas.
Važiuodamas taupiai pradedi suprasti aukščio virš jūros lygio skirtumus. Būtent ši, trečioji maršruto atkarpa ir buvo palankiausia važiuoti taupiai. Gana protingai įveikėme vadinamąją Beržinką – kalvotą ir vingiuotą kelią nuo Anykščių link Molėtų. Čia reikėjo automobilio dinamikos, gero riedėjimo ir protingo elgesio su akceleratoriumi. Nesakau, kad esu pats geriausias eko vairuotojas, ir net neabejoju, kad atsirastų tokių, kurie nuo mano sąnaudų nupjautų dar kokį penktadalį litro. Tačiau jaučiau, kad važiuoju tikrai taupiai ir protingai. Aišku, stebėdamas momentines degalų sąnaudas pagreitėjimo metu, iš šturmanės sulaukdavau pastabų, kad per daug spaudžiu.
Taigi trečiąją maršruto dalį taip pat įveikėme pagal laiko normą ir reikiamą minutę atvykome į finišą. Sustojome toje vietoje, kur įsivaizduojamam teisėjui turėjome atiduoti laiko kortą, ir, palaukę keletą sekundžių, pajudėjome prie degalinės.
Pažiūrėjome, kad paskutinės atkarpos degalų sąnaudos yra dar geresnės – pavyko išspausti 3,8 litro šimtui kilometrų. Ir tai padarėme su automobiliu, kuris pagamintas 2000-aisiais.
Paskaičiavome, kad viso maršruto degalų sąnaudos, vadovaujantis „Peugeot“ inžinierių sukurtu algoritmu dirbančiu borto kompiuteriu, turėtų būti 4 litrai šimtui kilometrų.
Atėjo lemtinga akimirka – statome pistoletą į degalų baką, kortelėje rezervuojame pinigus degalams ir pradedame visas kortas atversiančią procedūrą. Degalai bėga iki tol, kol rankena pati atšoks. Po kelių sekundžių skaičiai ekrane sustoja prie 14,17 litro.
Netrukus traukiame skaičiuotuvą ir turime rezultatą – 4,19 litro šimtui kilometrų kelio. Toks rezultatas yra prastesnis už sąnaudas, kurias parodė automobilio kompiuteris, tačiau mane jis gana nudžiugino. Palyginęs šį rezultatą su „Neste Eko Ralio“ dalyvių rezultatais, likau patenkintas – tokios sąnaudos 25 dalyvių gretose, galutinėje įskaitoje mums būtų garantavusios 5-ą vietą.
Gausiausioje ED4 klasėje, kur dyzeliniais varikliais iki dviejų litrų varžėsi net 11 ekipažų, mūsų rezultatas būtų klasifikuojamas ketvirtoje vietoje. Ir tokią vietą mes pasiektume ne su šiemet pagamintu, moderniu, novatorišku, technologiškai tobulu nauju dyzeliniu automobiliu, o su septyniolikos metų senumo technologiją turinčiu dviejų litrų HDI varikliu, sumontuotu „Peugeot 307“ modelyje.
Ką šie skaičiai reiškia pinigine išraiška? Su mūsų senu „Peugeot“ ši 338 kilometrų ilgio kelionė kainuotų maždaug dviem eurais brangiau nei su „Neste Eko Ralio“ nugalėtojų „Citroen C3“, turinčiu 1,6 litro dyzelinį variklį.
Natūraliai kyla klausimas – kiek toli pažengė dyzelinių variklių pramonė per 17 metų, jei dviejų skirtingų laikmečių automobilių motorų ekonomiškumas skiriasi tik „geru puslitriu“? Žinoma, pirkdamas naują automobilį, tu gauni visus naujausius inžinerinius, dizaino bei saugumo sprendimus, ilgai nesuki galvos dėl gedimų, turi garantijas ir patogią transporto priemonę.
Į seną automobilį pinigus kišti reikia reguliariai, komforto ir saugumo įrangos jame lygiai tiek, kiek buvo madoje beveik prieš 20 metų.
Tačiau degalų sąnaudos ir po tokio laikotarpio vis dar yra panašios su šių laikų varikliais.
Ir nors griežtėjantys aplinkosaugos reikalavimai vis labiau smaugia gamintojus dėl dyzelinių automobilių, tačiau aš manau, kad bent jau artimiausią dešimtmetį situacija kardinaliai nesikeis – bent jau Lietuvos keliuose ir toliau karaliaus „pilki dyzeliai“.
