Tačiau net ir didieji istorinės technikos entuziastai, išgirdę apie „Šimtmečio automobilio“ rinkimų idėją, kilstelėjo antakius: ar įmanoma palyginti tarpukario ratuočius su sovietmečio ar po nepriklausomybės atgavimo į Lietuvą atkeliavusiomis transporto priemonėmis?
Vienintelio teisingo atsakymo į šį klausimą, ko gero, nėra, nes palyginti praėjusiame amžiuje prezidentūroje įdarbintą „Delaunay-Belleville 12 CV“ su „Audi 100“ būtų drąsu.
Visgi bendrų sąlyčio taškų esama daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kada Lietuvoje atsirado techninė automobilių apžiūra
Jau 1931-aisiais Lietuvoje buvo priimtas „Autovežimių įstatymas“, po metų Kaune buvo įkurta Kelių policijos pirmtakė „Judėjimo nuovada“, o 1932-aisiais pasirodė „Technikinis autovežimių įtaisymas“, kuriame, be visa ko, buvo šiuolaikinės techninės apžiūros užuomazgomis laikytini reikalavimai automobiliams.
„Autovežimai turi būti tvarkingi, patikimi važiuoti, turėti gerą išvaizdą ir turi būti taip įrengti, kad nesprogtų, neužsidegtų, ar nekiltų kito kurio pavojaus; jie neturi gąsdinti ar kam trukdyti ūžesiu, dūmais ir kvapu“, – skelbia „Važiuojamųjų priemonių technikinio įtaisymo“ pirmasis skirsnis.
Dokumente taip pat rašoma, kad automobiliai turi turėti dvi stabdžių sistemas, kurios turi veikti nepriklausomai viena nuo kitos. Taip pat „mechaniškai veikiantį priešakinio stiklo valytuvą ir veidrodį, kad šoferis iš savo vietos matytų kelią užpakalyje“. Technikos istorijos žinovai atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje jau tarpukariu buvo numatytas reikalavimas visiems automobiliams turėti galinio vaizdo veidrodėlį, nors tuo metu dauguma transporto priemonių jo neturėjo.
Reikalavimai žibintams
Skirsnyje, kuriame kalbama apie reikalavimus žibintams, nurodyta, kad „autovežimis iš priešakio turi turėti ne mažiau kaip 2 šviesos žibintuvus – kairiajame ir dešiniajame šone, keliui aiškiai nušviesti ne mažiau kaip 100 metrų. Jei autovežimio didžiausias greitis ne didesnis kaip 25 km per valandą, tai kelią užtenka apšviesti ne mažiau kaip 25 m“.
Žibintai turėjo būti montuojami ne aukščiau kaip 1 m nuo kelio (matuojama nuo jų apatinės ribos) ir generuoti vienodo stiprumo šviesą.
Be to, reikalauta turėti „iš priešakio du raudonai nudažytus krypties rodiklius iš abiejų autovežimio pusių“. Autovežimiai iš užpakalio turi turėti greta raudonos spalvos dar žibintuvą su užrašu „stok“ arba „stop“, uždegamą stabdžius paspaudus, o jų garsinė signalizacija turėjo būti „užtektinai garsi ir švelni“. Taip pat reikalauta „duslintuvo dujoms be triukšmo išmesti“.
Kaip ir dabar, taip ir seniau, automobiliai ir vežimai turėjo būti tikrinami periodiškai. Atitinkamų organizacijų paskirti specialistai patikrindavo transporto priemonių techninę būklę, ir jei vežimis buvo tinkamas eksploatuoti, įgaliotas asmuo surašydavo „apžiūrėjimo aktą ir, jei autovežimis ar verslinis arklių vežimas yra tvarkoje, tai įregistruojamas, jei ne tvarkoje, tai nurodoma, kas reikia sutvarkyti.“
Tarpukario patikra – kartą per metus
Tarpukario metais transporto priemones tikrinti buvo įgaliota komisija, sudaryta iš apskrities ar miesto inžinieriaus, policijos vado ir vietos savivaldybės atstovo bei Plentų ir vandens kelių valdybos direktoriaus paskirto atstovo, kurie techniką turėdavo tikrinti kartą per metus.
Įdomu dar ir tai, kad policininkai bet kur kelyje patikrinę transporto priemonę ir radę pažeidimų, galėjo vietoje atimti teisę naudotis transporto priemone vairuotojui: „Be 122 str. Nurodytų asmenų, autovežimius ir verslinius arklių vežimus kelyje ir stovimoje vietoje tikrina policija ir apie rastus trūkumus praneša atitinkamai savivaldybei ar Eismo Direkcijai (...) Jei trūkumai yra tokios rūšies, kad važiuojantiems bei kitiems asmenims yra gyvybei pavojus, tai autovežimis policijos sulaikomas ir kartu su aktu pristatomas atitinkamai žinybai patikrinti“.
1993 m. vadovautasi smetoninėmis techninių apžiūrų taisyklėmis
„Tiesą sakant, iki pat 1993-iųjų, kai Lietuvoje buvo pradėta kurti dabartinė techninės apžiūros sistema, numatanti visų transporto priemonių būklės patikrą naudojant specialią diagnostinę įrangą, iš esmės vadovautasi smetoninėmis taisyklėmis. Sovietmečiu šią procedūrą atlikinėję milicijos pareigūnai paprastai apsiribodavo vizualia apžiūra, todėl rezultatą lemdavo dalykai dažnai neturintys arba turintys labai nedaug ką bendra su eismo saugumu“, – pastebi ekspertizių įmonės „Transporto studijos“ direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Vėlavičius.
„Dodge Victory Six“ techninė apžiūra
Dabar tokio lygio patikra – nenaudojant stabdžių stendo, netikrinant variklio darbo parametrų ar važiuoklės detalių – taikoma tik istorinėms transporto priemonėms, pagamintoms iki 1960-ųjų sausio 1 dienos. Kadangi į bendrovės „Tuvlita“ TA stotį Avižieniuose atgabentas vienas „Šimtmečio automobilio“ rinkimų dalyvis, iš Sauliaus Karoso automobilių restauravimo dirbtuvių pasiskolintas „Dodge Victory Six“, nuo konvejerio nuriedėjo 1929-aisiais, jam pritaikyta būtent ši teisės aktų nuostata net ir neturint vadinamųjų „istorinių“ valstybinių numerių.
Lietuvos žurnalistų autoklubą, surengusį „Šimtmečio automobilio“ rinkimus, konsultavęs technikos ekspertas Ričardas Žičkus atkreipė dėmesį į vieną paradoksą. Jo teigimu, „istorinių“ valstybinių numerių dažnai siekia tokių transporto priemonių savininkai, kurios viso labo atitinka formalius „istorinio automobilio“ kriterijus, tačiau realiai neturi išliekamosios vertės ir greičiausiai yra naudojamos kasdienėms reikmėms.
„Viena vertus taip diskredituojama pati istorinių automobilių išskirtinumo idėja, siekiant pasinaudoti kai kuriomis teisės aktų spragomis, numatančiomis kai kurias mokestines lengvatas ar galimybę supaprastintą techninę apžiūrą atlikti kas penkerius metus. Ir atvirkščiai – įspūdingiausius istorinius automobilius turintys kolekcininkai tokių „žaidimų“ niekada nežaidžia“, – samprotavo R. Žičkus.
