Vienas iš patarimų vairuotojams, kaip reikėtų elgtis spūstyse – naudoti užtrauktuko principą.
„Šis principas žinomas tikriausiai daugeliui vairuotojų, taip pat jis yra įtvirtintas ir Kelių eismo taisyklėse.
Jei vienoje eismo juostoje susidaro transporto priemonių grūstis, kitos eismo juostos vairuotojas privalo prieš save užleisti vieną vairuotoją iš kitos juostos.
Tai, kaip gražiai juda užtraukiamas užtrauktukas, taip gražiai turėtų judėti ir vairuotojai“, – paaiškina draudimo įmonės „Gjensidige“ Transporto kompleksinių žalų skyriaus vadovas Modestas Žilionis.
Eismo spūstyse, net ir vadovaujantis bei mėginant pritaikyti „užtrauktuko principą“, kartais įvyksta elementarus vairuotojų tarpusavio nesusikalbėjimas.
„Kartais gauname tokių pranešimų apie eismo įvykius, kai būna akivaizdu, kad eismo įvykio dalyviai nesusitarė, kuris turi važiuoti pirmas – vienas įsivaizduoja, kad jį praleidžia, kitas – kad pirmenybė jam.
Akivaizdu, kad tokiose situacijose vairuotojai nepažiūrėjo vienas į kitą ir neparodė jokio ženklo, kad prašau, leidžiu važiuoti. Todėl akių kontakto nebuvimas išprovokuoja eismo įvykius“, – LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ pasakoja M.Žilionis.
Vairavimo mokyklos „Dorkanas“ instruktorius Darius Kanapinskas papildo, kad toks vairuotojų tarpusavio nesupratimas gali įvykti ir dėl skubėjimo arba pastabumo trūkumo.
Skubėdami vairuotojai vis tiek lenda į tarpelius, yra išsiblaškę, todėl labai svarbu vieniems kitus matyti.
„Yra vairuotojų, kurie nusiteikę taip, kad jei mano pirmumas, tai aš pirmas ir lėksiu. Skubėdami vairuotojai vis tiek lenda į tarpelius, yra išsiblaškę, todėl labai svarbu vieniems kitus matyti“, – sako D.Kanapinskas.
Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad vairuotojams planuojant savo maršrutą pravartu pasinaudoti įvairiomis eismo stebėjimo programėlėmis, tačiau iškėlė kitą problemą.
„Labai gerai prieš išeinant iš namų ar einant į garažą pasižiūrėti, kur mieste yra eismo spūstys. Tačiau visada savęs klausiu: iš kur ta informacija atsiranda?
Tikriausiai ne automobilių keleiviai teikia pranešimus, juo labiau, kad dažniausiai ką matome, jog automobiliuose važiuoja po vieną žmogų – vairuotoją.
Todėl darau prielaidą, kad kai vairuotojas bando nufotografuoti kažkokį įvykį ar į programėlę įvesti pranešimą apie eismo įvykį, jis per tą sekundę kažko nepastebi“, – dėmesį atkreipia D.Kanapinskas.
Pašnekovas mano, kad vairuotojai kartais per daug pasitiki naujausiomis technologijomis, todėl atsipalaiduoja ir nebestebi aplinkos.
„Pavyzdžiui, aklosios zonos perspėjimo sistema, kuri parodo ar šalia yra kitas automobilis. Kartais vairuotojai per daug pasitiki šia sistema, nepasuka galvos ir nepasižiūri, kokia situacija iš tikrųjų.
Visgi labiausiai reikėtų pasitikėti savo akimis, nes tik taip įvertinsime atstumą“, – visada stebėti aplinką ragina D.Kanapinskas.
Nepaisant visko, vairavimo instruktorius reziumuoja atkreipdamas dėmesį į tai, kad situacija Lietuvos keliuose gerėja visapusiškai.
„Prisiminkime 1991-uosius. Tuo metu eismo įvykiuose žuvo beveik 1,2 tūkst. žmonių. Praėjusiais metais – 193. Žinoma, tai vis dar daug, tačiau statistika tikrai gerėja.
Taip pat per pastaruosius penkerius metus radikaliai situacija pasikeitusi ir kalbant apie tuos, kurie už vairo sėda neblaivūs.
Tačiau labiausiai norėčiau pasidžiaugti vadinamais „klevo lapukais“. Anksčiau girdėdavau sakant, kad KET reikalingos tik vairavimo egzaminui, o po to važiuoju kaip noriu. Ši nuostata yra stipriai pasikeitusi“, – D.Kanapinskas.
