Sigitas Burokas pasakoja, kad jo profesija su technika neturi nieko bendro, tačiau pomėgis konstruoti atsirado nuo mažų dienų, kuomet savo tėvui talkindavo garaže. Tuomet jis dar negalvojo, kad kada nors ateis tas laikas, kai jo paties garaže stovės unikalus ir vienetinis elektrinis triratis.
Potraukį technikai paveldėjo iš tėčio
„Mano tėtušis buvo geras šaltkalvis, dirbo „Metaliste“. Jis labai gerai išmanė savo darbą – turėjo gerą galvą ir rankas. Galbūt iš jo tai ir paveldėjau, nes anksčiau jis remontuodavo mašinas, o aš būdamas dešimties, vienuolikos metų vaikas irgi sukiodavausi garaže.
Mano darbas būdavo automobilį išardyti, „išrengti“, paruošti virinimo darbams, dažymui, o po to vėl surinkti. Buvau pratinamas pats užsidirbti duonai, todėl galbūt nuo tų laikų ir atsirado tas potraukis technikai“, – prisiminė Sigitas Burokas.
Prasidėjo viskas nuo brėžinių, skaičiavimų ir bandymų su santechniniais vamzdžiais, kuriuos gali sulenkti, jei nepatiko – atlenkti.
Panevėžietis pasakoja, kad visada buvo smalsus ir domėjosi įvairiausiomis sritimis. Kaip jis pats sako – žinių ant pečių nešioti nereikia, todėl vienąsyk jam gimė idėja susikonstruoti elektrinę transporto priemonę. Pašnekovas sako žinojęs, kad tokio projekto įgyvendinimas nebus lengvas, tačiau, kad reikalų bus tiek daug, jis nesitikėjo.
Mokėsi ir iš Amerikos kūrėjų
„Kiekvienais metais Las Vegase vyksta savadarbių dviračių šou, festivalis. Aš visada internete žiūrėdavau, kokių įdomių modelių jie ten prisigamina. Tikrai yra į ką pasižiūrėti. Aš pagalvojau, kad norėčiau sukonstruoti ne dviratį, o triratį, nes pamačiau, kad beveik niekas tose parodose nepristato triračių. Besižvalgant kilo mintis, kad norėčiau, jog tai būtų elektra varoma transporto priemonė. Tada ir pasidėjo mano užsivedimas – išeiname iš standartinio dviračio klasės.
Prasidėjo viskas nuo brėžinių, skaičiavimų ir bandymų su santechniniais vamzdžiais, kuriuos gali sulenkti, jei nepatiko – atlenkti. Pasižiūrėjau į kaimyno motociklą, kokios turi būti kėbulo formos, linkiai ir ėmiau galvoti, konstruoti. Abu su žmona pagavome azartą.
Pasidariau „konduktorių“, ant kurio sudėjau visus vamzdžius, kad susidaryčiau bendrą įspūdį, kaip viskas atrodo. Su vamzdžiais teko gerokai pavargti – norėjome išlaikyti proporcijas, bet taip pat sukurti unikalų vaizdą“, – pasakojo triračio konstruktorius.
Vamzdžiai klaidų neatleidžia
Sigitas Burokas pasakoja, kad atlikti skaičiavimus ir brėžinius buvo tik pusė darbo. Daugiau sunkumų iškilo tuomet, kai atėjo laikas viską perkelti į realybę. Bene didžiausia problema tapo vamzdžių lankstymas.
Vienas dalykas yra nubraižyti, kitas – sulankstyti, todėl teko gerokai pasidarbuoti, nes vamzdis klaidų neatleidžia.
Tokią paslaugą suteikti galinčios įmonės už vienetinio projekto gamybą prašė didelių pinigų, todėl Sigitas Burokas užsispyrė – lankstymo stakles taip pat pasigamins pats.
„Daug problemų buvo su tikrų, nebe santechninių, o jau aliuminių vamzdžių lankstymu. Pradėjau ieškoti įmonių, kurios galėtų tai padaryti, tai išgirdau apie tūkstantines kainas ir po poros mėnesių paieškų supratau, kad be reikalo švaistau laiką ir reikės vamzdžių lankstymo stakles gamintis pačiam.
Vėl įnikau į visagalį internetą ir pradėjau ieškoti, kaip baikeriai savo „čioperiams“ darosi nestandartines dalis. Juk jie irgi turbūt nevažinėja į kažkokias gigantiškas gamyklas ir neprašo jiems pagaminti vienetinius dalykus. Taigi, pasigaminau pats tas stakles ir pasiekiau tai, ko norėjau. Vamzdis jose lenkiasi taip, kaip turi lenktis. Be jokių įbrėžimų, pasišiaušimų. Aišku, vienas dalykas yra nubraižyti, kitas – sulankstyti, todėl teko gerokai pasidarbuoti, nes vamzdis klaidų neatleidžia. Jei penkiais laipsniais perlenkei – jau nebeatlenksi.
Kaip aš sakau, tas ledlaužio praplaukimas yra esminis momentas. Jei daryčiau antrą modelį, jau nebekartočiau tų klaidų, nes dabar žinau, ką daryti žingsnis po žingsnio. Nebereikėtų sukti galvos, kaip padaryti vieną ar kitą dalyką“, – kalbėjo konstruktorius.
Sigitas Burokas teigė jau iš pradžių norėjęs, kad jo kūrinys būtų varomas elektra, todėl ėmė ieškoti, kur būtų galima įsigyti variklius. Galiausiai, po kelių konstrukcinių pakeitimų triratyje buvo sumontuoti elektros agregatai, leidžiantys ne tik pasiekti miestui optimalų greitį, bet ir leidžiantys nuvažiuoti tiek kilometrų, kiek per dieną mieste įveikia retas automobilio vairuotojas.
Elektros variklio paieška
Baterijos kraunasi šešias valandas.
„Kadangi norėjau elektrinio variklio, ieškojau, kur tokį gauti. Pasirodo, kad Lietuvoje yra vienintelė firma, kuri užsiiminėja elektros varikliais dviračiams, kartingams ar motociklams. Aišku, buvo galima ieškoti panašių dalykų užsienyje ir parsisiųsti, tačiau žinant, kaip dažnai pas mus Lietuvoje dingsta siuntiniai, nerizikavau.
Įsigijau variklius – kiekvienam galiniam ratui po vieną. Kiekvienas variklis – po kilovatą. Su viena baterijų įkrova galima nuvažiuoti 120 kilometrų. Maksimalus greitis – 50 km/val. Jis gali būti ir didesnis, bet užprogramuotas yra toks, nes manau, kad daugiau tikrai nebūtina. Baterijos kraunasi šešias valandas.
Nuvažiuojamo atstumo miestui daugiau nei pakanka – kur sugalvoji, ten ir važiuoji. Aišku, jei sugalvosi visada lakstyti maksimaliu greičiu, tai iš tų 120 kilometrų liks 70, tačiau važiuoju visada ramiai, kaip su dviračiu, ir tų kilometrų tikrai užtenka. Be to, elektros varikliai turi energijos rekuperatorių, kuris stabdymo metu veikia kaip generatorius ir pagaminamą energiją perduoda į baterijas, o galutiniam sustojimui naudojami diskiniai stabdžiai“, – pasakoja Sigitas Burokas.
Savaime aišku, kad toks išskirtinių formų, bruožų ir dizaino triratis, kuris važiuoja visai be garso, kelia žmonių susidomėjimą. Į neeilinę transporto priemonę dėmesį atkreipia ne tik kiti eismo dalyviai, bet ir policijos pareigūnai.
Jie jokių priekaištų vairuotojui neturi, mat triratyje sumontuoti posūkiai, žibintai, veidrodėliai, todėl jis gali visateisiškai dalyvauti viešame eisme.
Stabdo ir policija
„Važiuodamas gatve padarau chaosą. Man šiek tiek baugu, nes automobilių vairuotojai iš pradžių tik žiūri, o po to išsitraukia telefoną ir pradeda filmuoti ir net vairo nebelaiko. Tuomet stengiuosi tokiems greičiau dingti iš akiračio.
Būna taip, kad sankryžoje užsidega žalias šviesoforo signalas, o eismas nevyksta. Visi stovi, žiūri ir filmuoja. Žmona vieną kartą važiavo su mašina iš paskos, tai sakė, kad vyksta chaosas. Žmonės tikrai domisi, jiems rūpi, kodėl tas triratis neskleidžia jokio garso.
Kartą net policijos pareigūnai sustojo pasiklausti, kas čia per modelis. Tai vyko rajone, mažai apkrautame kelyje netoli Katinų kaimo. Ten bandžiau baterijomis nuvažiuojamą atstumą ir važinėjau pirmyn, atgal. Tame krašte kaip tik vyko policijos reidas, tai keletą kartų su ekipažu prasilenkėm, o galiausiai jiems trūko kantrybė ir nusprendė paklausti, kas čia per triratis“, – įspūdžiais dalijasi auksarankis panevėžietis.
Šį elektrinį triratį Sigitas Burokas pasiūlė išmėginti ir šių eilučių autoriui. Pirmąsyk užlipus ant triračio apima keistas jausmas.
Sėdi tarsi stabiliai, tačiau apsisukant norisi į žemę atsiremti koja lyg važiuotum motociklu. Atrodo, jog to nepadaręs virsi ant šono.
Tačiau tai tik pirmieji pojūčiai. Pasivažinėjus keletą minučių pirmyn ir atgal, su keliais apsisukimais, perpranti valdymo kūnu savybes ir jautiesi kur kas drąsiau.
Nė neabejoju, kad po poros valandų praktikos uždaroje aikštelėje jau būtų galima drąsiai užsiimti vietą miesto gatvėse ir važiuoti taip, kaip tą dabar daro šio triračio konstruktorius.
Beje, Sigito Buroko galvoje jau sukasi mintys ir apie kitą projektą. Tiesa, koks bus kitas modelis ir kuo jis skirsis nuo jau pagaminto triračio, kol kas autorius neatskleidžia.
