Mindaugas Šimkevičius, Lietuvos enduro čempionas, kasmet važiuojantis keliose varžybų kategorijose, dalyvavęs kone visuose Pabradės raliuose, komandos MK „Vytis“ direktorius bei LMSF Enduro komisijos pirmininkas nemėgta kalbėti apie save. Tad prireikė kantrybės, kol jį prakalbinau.
– Mindaugai, kiek metų važiuojate enduro motociklu ir kiek šiame sporte?
– Pirmą „hard enduro“ motociklą nusipirkau 2011 m. Tai kiek čia metų gaunasi?
– Tai „soft“ motociklai jau ne enduro?
– Koks ten enduro? Hard – tai į sportą, o soft – tai laisvalaikis. Prieš tai turėjau 2 motociklus: Aprilia „Pegaso“ ir „MZ Baghira“, niekas tokio Lietuvoj neturėjo. Su abiem po dvejus metus atvažinėjau, buvo kaip įžanga, ir tada įsigijau hard. Ir iš karto į varžybas „Cross Country“. Nors norėjau važiuoti C klasėje, bet komandos nariai ėjo į E3, tai trise ir nuėjom. Tada konkurencijos nebuvo, tai mūsų visos prizinės vietos ir būdavo.
– Kiek motociklų pakeitėte?
– Turėju du Gas Gas motociklus, tada įsigijau Huqsvarna, ir po to vėl įsigijau Husqvarna. Per šešis metus pakeičiau 4. Aš visą laiką važiuoju su 300 kub. cm dvitakčiais, kitokio hardo ir neturėjau.
– O kiek varžybų per metus važiuojate?
– „Cross Country“ 4-5 etapai, Enduro čempionato 3-4 etapai, tai Lietuvos varžybose daugmaž 10. Enduro čempionato etapai vyksta ne Lietuvoje, nes Lietuvoje brangu padaryti, nėra organizuojančių, važiuoti sunku, reikia dvi dienas važiuoti, niekas nenori dalyvauti – tad realiai neatsiperkančios varžybos.
– Esate tris kartus Lietuvos enduro čempionas. Kokie jūsų titulai šįmet?
– Šįmet visur antras. „Cross Country“ Enduro klasė – antras, Enduro čempionate E3 klasėje – irgi antras.
– Ar turite lygių konkurentų, ar kova yra įdomi?
– Čempionatinės klasės pasėdusios, važiuoja po penkis klasėje. Tai parodo mūsų sporto lygį. C klasėje važiuoja daug, bet nenori eiti į E klasę – nes visi ten lekia, taurės negausi. Mums toli iki Baltijos enduro čempionato. Dėl to juokinga svaidytis titulais, kai per visus etapus važiuojame klasėje kokie trys arba suvažiuoji vieną etapą be konkurencijos. Todėl geriau tų titulų neminėti. Gal tik praeitais metais buvau sustiprėjęs. Jeigu atkaltum visus lietuvius, t.y. tarp lietuvių būtum pirmas pagal laikus, tada jau, sakyčiau, būtum vertas čempiono vardo.
– Grįžkime prie jūsų enduro pradžios. Važiavote ne vieną APL. Ar važiuotumėte vėl?
– Važiavau dar ir tada, kai važiuodavai su kuprine, su savo kaladėlėmis, žvaigždėmis, grandine ir pats viską keisdavai. Miegodavau tvartuose pakeliui, ne kažkokiose sodybose. Mano pirmo APL („Aplink Lietuvą“ – red. past.) pirmą nakvynę stojome grynai ten, kur nakvojo APL sumanytojas a.a. Linas Ramanauskas. Sugriuvęs tvartas, buvęs bajorkiemis, dilgėlės iki pažastų, prasitrypėm, pasistatėm palapines. Nulis komforto, buvo kitas dvasingumas. Tada važiavau kaip komandos narys, o visus kitus kartus buvau vedlys.
Prieš trejus metus nusipirkau Yamaha ir važiavau APL paskutinį kartą, bet jeigu turėčiau tokio stiliaus motociklą – vėl važiuočiau. Aišku, jeigu nesutaptų su varžybomis – šįmet sutapo su Erzbergu. Man patinka APL – važiuoji, atsipalaiduoji, užsuki į miestelį, žengi į tarybinių laikų restoraną su enduriniais batais, geriausią kepsnį užsisakai. Kai buvau vedlys ne kartą girdėjau „keiksmažodžių“, bet po to komanda būna laiminga. Jeigu mes važiuojame palei sieną – tai palei sieną, o ne kažkokiu vieškeliu, yra maršrutas, kurį turi nuo A iki B nuvažiuoti. O tai yra sunku ir laikas eina.
– Papasakokite daugiau apie legendą, kai APL‘e įveikėte kiekvieną perimetro centimetrą.
– Iš anksto pasakiau komandai, kad jokių „nusirašymų“ nebus, visą laiką turėsime baigti. Visiems sąlyga tiko. Tai vieną dieną stovėjome gal antrą valandą nakties degalinėje, ir klausiu: „Na, ką darom?“ Vienas narys atsakė: „Aš tai Rembo nevaidinsiu, siūlau važiuoti į stovyklą...“ Sakau: „Gerai, važiuojam, bet ryte grįšim į tašką, kuriame sustojome ir užbaigsime šios dienos maršrutą“. Taigi kitą dieną grįžome ir suvažiavome visą maršrutą pilnai.
– O gedimai nesutrukdė?
– Niekas nesugedo, nes iš karto, kai buvo pasitarimas prieš kelionę, pasakiau, kad „chebra, susitvarkot, sugesit – liekat, komandos nestabdysite su savo nepasiruošimu“. Todėl visi pasiruošė laiku.
– Kodėl jūsų sporto komandos pavadinimas MK „Vytis“?
– Norėjosi lietuviško pavadinimo, kad būtų nacionalinis aspektas. Beje, Vytis buvo ir pirmasis enduristas, kai dar nebuvo motociklų. Enduro, grubiai tariant, yra laukinis važiavimas: nors nėra kelių, tu vis tiek važiuoji, tai – gamtinės kliūtys. Kažkada nebuvo motociklo – tai darydavai su žirgu. Važiuoji per mišką, rastus, tiesiai per upelį – o taip siaurai gali pravažiuoti tik su „hard“ motociklu.
– Trejus metus buvote LMSF Enduro komisijos nariu, šįmet tapote ir pirmininku. Kodėl sutikote priimti pareigas?
– Pirmininkas nebuvo mano siekis, tapau, nes taip susiklostė. Tikslas buvo nuo pat pradžių keisti kažką sistemoje. Nes pats važiuoju, matau, kas darosi, kas ne taip – galvojau, galėsiu prisidėti, kad sportas tobulėtų.
– Tad kokia dabar enduro sporto padėtis Lietuvoje?
– Nuo latvių ir estų visada atsilikome, nors sporto lygis, lyginant prieš šešis metus ir dabar, ženkliai pakilo. Tada tik nusipirkęs motociklą galėjau būti prizininku, dabar tik pradėjus važiuoti be šansų laimėti čempionatą. Tačiau paskutinius du metus lygis sustojo, ir tai nedžiugina. Entuziazmas buvo nudusintas, ir vėl jį užauginti reikia kone iš pradžių.
– Tarptautinės varžybos, kuriose šįmet dalyvavote. Erzberg Rodeo Austrijoje surinko 2000 dalyvių. Koks jausmas būti vienu iš jų?
– Ten iš tiesų yra kosmosas: susirenka 2000 dalyvių, dar koks 3000 palaikančių, tai koks 5000 motociklų ir dar žiūrovai, tai įsivaizduokit apie 10 000 žmonių. Toks rajoninis miestas susirenka į vieną krūvą. Reikia tai pamatyti.
Pažiūrėjus varžybų filmukus visada būdavo baisu. Kai antrą dieną startuoja 500, o finišuoja 10-13 dalyvių, tai daug ką pasako apie varžybų lygį. Niekas iš lietuvių nebuvo važiavęs; šįmet pajaučiau, kad pribrendau bandyti važiuoti. Ir ką – susibarsčiau pirmame teste. Dėjau taip, kad galvojau, kad ir šiaip bus „viso gero“. Gerai, kad laimingai baigėsi. Taip tvojausi, kad kelio apsaugos sulindo į koją, siuvo atvirą žaizdą, pirmą sykį gyvenime taip skaudėjo.
Kvalifikacija čia – tai apie 20 km pakilimas į kalną vingiais. Iš 2000 dalyvių reikia papulti į 500, tad reikia greitai varyti. O kas iš tos trasos lieka po tiek dalyvių? Akmenys. Tai ir man buvo – prisivijau lėtesnį, prieš vieną posūkį man užkėlė dulkių, akmenys buvo išmušti, galą iškėlė, nebespėjau sustoti stabdymo zonoj ir mane išmetė.
– Ir po mėnesio – į „Red Bull Romaniacs“, kiečiausias hard enduro varžybas pasaulyje, vykstančias 5 dienas.
– Pirmas kelias savaites po Erzberg Rodeo paeiti negalėjau, tad paviešinau, kad parduodu savo kelionę į Romaniacs, nes pinigai jau sumokėti. Visi norėjo imti už pusę kainos, tad spjoviau ir nuvažiavau: galvojau, suvažiuosiu kaip suvažiuosiu. Persirašiau iš Bronzos į Iron klasę, nes ten nereikia imti Prologo, kurio nebūčiau įveikęs. Jeigu važiuoji prologą – gauni starto poziciją, ir taip pralenki visas tas eiles kalnuose, sukritusius kliūtyje, nereikia lenkti lėtesnių, nestringi, prašoki, laikas tauposi; jeigu nevažiuoji prologo – lieki gale.
Tad startavau vos ne pačiame gale. Pirmą dieną buvo košmaras. Pagalvojau, kad pralenksiu susidariusį kamštį apsukdamas eilę, bet, pasirodo, nuklydau į profų maršrutą. Būčiau nemokėjęs važiuoti – būčiau net nebandęs. Tai paėmiau tą kalną, bet teko grįžti. Nusileidinėjau per miškus, ir vėl buvau pačiame gale, o tada dar pradėjo pilti lietus. Visi stovi nusileidimuose, bijo net pajudėti kaip slidu. Bet kitas dienas sekėsi geriau: 2-ą dieną buvau šeštas, 3-ą dieną buvau aštuntas, o paskutinę dieną įsidrąsinau ir buvau trečias. Iš daugmaž 100 dalyvių.
– Toliau – „Megawatt“ Lenkijoje. Kokios tai varžybos?
– Ten – didžiausia anglių kasykla Europoje, tai prikasta visko ir padaryta trasa cross country varžybų principu, pora testų kvalifikacijai: viename pakilimai, duobės, yra greitų lygių vietų, įvairus gruntas, kitame – vamzdžiai, rąstai, akmenys. Pirmą dieną kvalifikuojasi, antrą dieną papuoli į 500 dalyvių sąrašą ir važiuoji tris ratus per 4-5 valandas, viename rate apie 14 punktų. Šiais metais oficialiai baigė, tris ratus įveikė tik 28 dalyviai iš 500.
Šįmet buvo apie 900 dalyvių, nors organizatorių tikslas surinkti apie 1500, bet jiems dar trūksta gero organizacinio darbo su technine dalimi, nors marketingas labai gerai dirba. Pernai turėjo virš 1000, ir va kiek dalyvių atkrito. Jie bando padaryti panašiai kaip Erzberg Rodeo, tik neturi tokių kalnų. Nors toje kasykloje prikasa ir kokių 30-50 metrų supiltų „kalnų“. Tai – turbūt pačios pigiausios iš šių varžybų, startinis mokestis apie 100 eurų.
– Įvardinkite po vieną įspūdingiausią akimirką iš šių trijų varžybų.
– Erzberge – batonas, nes skausmas visada ilgiausiai įsimena, Romaniacuose – tai finišas, labai geras jausmas, Megawatte – „extreme“ testas, nes kai ėjau teste pėstute, galvojau, kaip čia reikės važiuoti. Bet važiavau ir pravažiavau.
– Kalbant apskritai, kokia yra didžiausia jūsų moto pergalė?
– Romaniacai, nes po pirmos dienos galvojau, kad šakės, nebefinišuosiu. Buvo žiauriai sunku, plius po tos traumos, važiavau nesveikas, pusiau gyvas. Prisikankinau konkrečiai su pakilimu į tą „gold“ trasos atkarpą.
– Ateities planai? Ko dar siekiate, o gal jau nurimsite?
– Revanšas Erzbergui, nes tai vienintelės varžybos, kurių nesuvažiavau iki galo. Su moto neplanuoju 5 metų į priekį, nes tai toks sportas, kad po traumos krenti ir viskas koreguojasi.
– Tad kas yra enduro?
– Enduro – tai ištvermės sportas. Ištvermė – apskaičiuoti savo jėgas ir tam tikrą atstumą įveikti taip, kaip apskaičiavai. Ji išugdoma visiems, tai fizinių jėgų paskirstymas. Nes gali būti labai stiprus, bet ištaškyti jėgas pakeliui. Moralinis aspektas irgi yra, bet šiuo klausimu galima labai išsiplėsti.
– Kas jums yra enduro?
– Aš važiuoju, nes man patinka. Atsimenu, kai mieste pamačiau su softais susirinkusią kompaniją – su moto batais, moto aprangomis. Pagalvojau, kaip aš norėčiau su jais važiuoti – vat čia tai chebra rimtai užsiiminėja laisvalaikiu! Tai ką, po pusės metų įsigijau motociklą, susiradau kompaniją, susitikome prie „Plento baro“, su batais, kur su čoperiais važinėja, paprasta striukė be šarvų, su džinsais. Važiuoju ir matau, kad man visai gaunasi važiuoti. Tada rimtesni batai, apsaugos ir prasidėjo visi reikalai.
Kai matai, kad vis geriau sekasi – tada į varžybas, o tada matai, kad ir varžybose neblogai sekasi – tad vėl augini lygį, nusiperki kitą motociklą, ir vis kažko sieki. Nusistatai vis kitą – tą prisivyti, vėliau kitą. Aišku, prisiveji ir – kokia trauma, tai metai nuplaukia atgal. Neretai po traumos dažniausiai meti tą dalyką, bet aš kol kas dar nemetu, nors sveikatos tai neprideda. Bet būna pravažiuoju varžybas ir susimąstau: toje vietoje mikro dalele išsisukau, būna situacijų, kai užtenka centimetro pusiausvyros ne į tą pusę ir būtum susibarstęs, susilaužęs. Kai nieko neatsitinka, galvoji, kad taip ir turi būti. O kai vieną kartą krenti, sakai, kad nepasisekė, bet pagalvojus – juk kokį šimtą kartų prieš tai pasisekė!
– Kodėl jums reikia varžybų?
Kiekvienos varžybos turi savo jaudulį. Tarkime, Cross Country aš jau daug važiavęs, bet vis tiek prieš kiekvieną startą gauni adrenaliną, jaudulio dozę, tave tai sujudina. O kai stovi Megawatto starte – yra dar kitaip. Bet kokiu atveju, visos didelės ir sunkios varžybos yra savęs nugalėjimas. Tu važiuoji ir jeigu sugebi save nugalėti – tai turbūt pats geriausias jausmas. Galvojai, kad čia yra neįmanoma, o tai padarai. Jeigu nori nugalėti, neįmanoma to padaryti lengvai.