Ketvirtadienio rytas Liepojoje. Už kelių minučių bus duotas startas dar vienai dienai, kurios metu privalėsime atversti visus kozirius ir pademonstruoti visus ekonomiško važiavimo principus.
Pažvelgęs į kelio knygą pamačiau, kad pirmoje dalyje mūsų laukia 107 kilometrai, kuriuos įveikę jau būsime Mažeikiuose. Vidutinis greitis – vos 55,8 km/val., tad mūsų „Auresa-15min“ komandai tokie skaičiai iš pirmo žvilgsnio yra palankūs. Mūsų vairuojamas „Toyota Prius Hybrid“ ne itin noriai „draugauja“ su dideliais greičiais, tad vylėmės, jog galėsime važiuoti dar taupiau.
Tačiau tuomet prisiminiau, kad dar išvakarėse organizatorius įspėjo apie žvyrinę atkarpą. Dar sykį pervertęs kelio knygą ėmiau skaičiuoti, kiek to žvyrkelio turėsime įveikti. 28 kilometrai. Savaime suprantama, kad dėl dangos skirtumų žvyrkelyje tikrai negalėsime palaikyti tokių sąnaudų, kokias pasiekėme asfaltu padengtuose, nors ir prastuose Latvijos keliuose.
Išvažiuodami iš Liepojos šiek tiek didinome greitį, kad prieš žvyrinę atkarpą galėtume susikrauti šiokį tokį laiko rezervą. Žvyrkelis nenuteikė itin maloniai. Duobės, balos, vietomis palaida danga ir staigūs posūkiai neleido važiuoti itin ekonomiškai, tačiau mus čia gelbėjo reljefas. Dėl pakilimų ir nuolydžių pavyko susikaupti šiek tiek elektros energijos ir ją čia pat panaudoti. Nors degalų sąnaudos žvyrkelyje buvo priartėjusios prie šešių litrų žymos, tačiau tą nelemtą ruožą pavyko įveikti neprarandant labai daug laiko.
Tačiau netrukus po to mūsų laukė dar viena organizatorių staigmena. Tuomet supratome, kad didesnė laiko norma ir mažesnis vidutinis greitis duotas tam, kad įveiktume remontuojamo kelio ruožo atstumą. O šių ruožų buvo net trys. Mus perspėjo, kad kelyje vyksta remontas, bet nesitikėjome, jog tokiomis ilgomis atkarpomis.
Visas remontuojamo kelio atkarpas pavyko įveikti, tačiau važiavome labiau galvodami apie tai, jog į tarpinį finišą atvyktume laiku, negu apie degalų sąnaudas. Galiausiai remontuojamoje atkarpoje kirtome Lietuvos sieną ir netrukus išsilaisvinome iš lėto važiavimo vilkikų kolonoje. Pasibaigus remontui dar turėjome keletą kilometrų iki Mažeikių. Laikas tirpo akyse, todėl teko vėl šiek tiek užsimerkti prieš padidėjusias degalų sąnaudas. Į laiko kontrolės punktą atvykome savo minutę, tad baudų išvengėme.
Mažeikiuose vyko degalų pylimo procedūra, mat paskutinį kartą bakus papildėme Ainaži mieste, vos įvažiavus į Latviją iš Estijos. Taigi, per 459 kilometrus sunaudojome kiek daugiau nei 21 litrą degalų. Tai reiškia maždaug 4,65 litro vidurkį šimtui kilometrų. Tačiau įvertinome tai, kad žvyru važiavo ir kelio remontą įveikė visi dalyviai, todėl natūralu, kad sąnaudos padidėjo pas visus. Mus guodė bent jau tai, kad kai kur gana sklandžiai pavyko naudoti elektrą ar judėti apskritai nenaudojant degalų.
Po degalų papildymo procedūros nusiplovėme purvu padengtus automobilius ir netrukus pajudėjome į kitą atkarpą. Kelio knyga iš Mažeikių mus vedė į „Karpynę“. Šį distancija mums buvo viena palankiausių vertinant reljefo pobūdį ir galimybes susigeneruoti bei efektyviai panaudoti daugiau hibridinės pavaros kuriamos elektros.
Vidutinis greitis ir laiko norma buvo griežta, tačiau pakankamai protinga. Tačiau pakeliui reikėjo atlikti nemažai papildomų užduočių, kurių metu turėjome išlipti iš automobilio ir surasti tam tikrus objektus – kryžius, gervių skulptūras, bažnyčias.
Už keletą be reikalo iššvaistytų minučių galiu kaltinti tik pats save. Kaip šturmanas šioje atkarpoje padariau dvi klaidas ir kiek painiose, daugiašalėse sankryžose automobilį vairuojantį kolegą Marių Goštautą nukreipiau bloga kryptimi. Teko suktis, grįžti, rinktis kitą kelią ir dar spėti įveikti užduotis.
Degalų šiose vietose papildomai nesunaudojome, nes pavyko važiuoti sukauptu elektros rezervu. Tačiau sugaišome daug laiko, kurį vėliau kelyje turėjome kompensuoti, mat už vėlavimą į laiko kontrolės punktą skiriamos baudos. Ne piniginės ir ne laiko. Baudos skaičiuojamos pridedant po 0,1 litro degalų už kiekvieną pavėluotą minutę.
Ekonomiško važiavimo pagal laiko normą principas ir yra toks, kad reikia važiuoti išnaudojant visą duotą laiką ir jį teisingai paskirstyti visam kelio ruožui. Taip turėtų būti idealiu atveju, tačiau dažniausiai neįmanoma prognozuoti eismo intensyvumo, raudonų šviesoforų ir kitų, ne nuo mūsų priklausančių dalykų.
Telieka kliautis matematika ir visuomet turėti šiek tiek rezervo nenumatytiems atvejams. Tokios strategijos ir laikėmės. Startavę susikraudavome laiko rezervą ir paskutinius kilometrus vis mažindavome greitį, o tuo pačiu ir degalų sąnaudas, kad į finišą atvyktume būtent mums numatytu laiku. Įveikę beveik 150 kilometrų pasiekėme „Karpynės“ restoraną ir po pietų pajudėjome į paskutinę mūsų eko žygio per tris Baltijos šalis atkarpą.
Pabaigai organizatoriai pasiūlė dar vieną iššūkį – važiavimą magistrale A1, vedančia iš Klaipėdos į Vilnių. Magistrale mums reikėjo įveikti beveik 140 kilometrų atkarpą. Mūsų vairuojamam „Toyota Prius“ didesnis nei 120 km/val. greitis jau nebėra parankus, todėl vėl įnikau į navigaciją, skaičiuotuvą ir sprendžiau, kokia taktika čia būtų naudingiausia.
Apskaičiavau, kad optimaliausiais mums greitis būtų apie 100-105 km/val. Laikydamiesi tokio tempo pamažu krausimės laiko rezervą, o tuo pačiu išvengsime greito važiavimo. Elektros energijos čia praktiškai nebuvo nei kur pasigaminti, nei kur panaudoti. Mums tinkamų nuokalnių ir įkalnių buvo vos keletas, todėl džiaugėmės bent jau tuo, kad varžovus lenkiame kėbulo aptakumu ir geresniu oro pasipriešinimo koeficientu.
Galiausiai išsukome iš magistralės ir pajudėjome link Maišiagalos. Paskutinėje atkarpoje jokių papildomų užduočių nebereikėjo, todėl mums pakako ir mažesnio laiko rezervo. Žinoma, tikėjomės, kad pasiekę amžinų spūsčių miestą Vilnių sugaišime bent jau kelias papildomas minutes, todėl išlikome atsargūs.
Po kelių dešimčių kilometrų, kurie, beje, labai tiko važiuoti elektra, pasiekėme „Neste“ degalinę Molėtų plente, iš kurios ir startavome. Čia paskutinį kartą papildėme degalų bakus iki viršaus. Į „Prius Hybrid“ baką prikapsėjo 13,4 litro benzino.
Būtent tiek prireikė įveikti 323 kilometrus su keliais šimtais papildomų metrų dėl mano padarytų klaidų skaitant kelio knygą. Paskaičiavę gavome įvertinimą – maždaug 4 litrai šimtui kilometrų. Nors buvo dienų ir atkarpų, kai važiavome ir mažesnėmis sąnaudomis, tačiau toks rezultatas buvo tikrai neblogas.
Galiausiai visa dalyvių kolona, jau nebetaupydama degalų ir nebeskaičiuodama jokių laiko normų, pajudėjo į apdovanojimų vietą. Jau buvo aišku, kad gausime taurę už pirmąją vietą hibridinių automobilių įskaitoje, tačiau šis apdovanojimas yra nieko vertas. Klasėje buvome vieninteliai dalyviai, todėl negalime sakyti, kad taurę laimėjome. Ji tiesiog mums atiteko.
Tačiau dideles viltis dėjome į bendrosios įskaitos lentelę. Nuo pat pirmos varžybų dienos tikėjome, kad galime patekti į taupiausiųjų trejetuką. Tiesa, kiek abejojome, ar pavyks aplenkti ilgametį ekonomiško vairavimo varžybų dalyvį Artūrą Žuką su šturmanu Daliumi Truska ir tapti absoliučios įskaitos nugalėtojais.
Netrukus išgirdome verdiktą – kolegos buvo taupesni, panaudojo ne tik savo vairuoto dyzelinio „Peugeot“ privalumus, bet ir pačių sugebėjimus. Artūras Žukas ir Dalius Truska šimtui kilometrų vidutiniškai sunaudojo 3,58 litro degalų.
Po kelių akimirkų išgirdome ir savo pavardes – organizatoriai mus pakvietė atsiimti antrosios vietos taures absoliučioje įskaitoje. Tuomet paaiškėjo galutinės mūsų „Toyota Prius Hybrid“ degalų sąnaudos. 4,18 litro šimtui kilometrų. Apvažiuoti visas tris Baltijos valstybes mums prireikė 80,74 litro benzino. Tai skaičiai, kuriuos sugebėjome parodyti beveik 2000 kilometrų ilgio distancijoje.
Vertinant tai, kad visus dalyvius ribojo laiko normos ir gana nemaži vidutiniai greičiai, tokias sąnaudas galima laikyti labai artimas realioms dalyvaujant kasdieniame eisme. Aišku, taupėme išjungdami kondicionierių, kiek buvo įmanoma išnaudojome inerciją ir kėbulo aptakumą, tačiau tikrai neslinkome 40 km/val. greičiu ir nesimaišėme kitiems eismo dalyviams po kojomis.
Mus ribojo griežtos laiko normos, tad tempas buvo artimas tam, kuriuo tiesiog įprastai važiuojama keliuose. Tik kasdien keliuose ne visi galvoja apie ekomiškumo principus, nors aš siūlyčiau pagalvoti. Sutaupyti tikrai galima vien pakeitus savo įpročius ir patobulinus įgūdžius.
Trečiąją absoliučios įskaitos vietą iškovojo Giedrius Jasonas ir Giedrius Zakalskis. Jie su dviejų litrų darbo tūrio dyzelinį variklį turinčiu „Volkswagen Passat“ šimtui kilometrų sunaudojo 4,38 litro degalų.
Ar mes patenkinti savo rezultatu? Labai. Tobulėti visuomet yra kur ir tai pasistengsime padaryti iki kitų metų varžybų. Ar keisime automobilį? Veikiausiai, kad ne. „Prius Hybrid“ yra labai teisingas automobilis siekiant mažų degalų sąnaudų.
Vienintelis pakeitimas, kuris lauks kitąmet – mažesnio diametro ratlankiai. Važiuojant su 15, o ne su 17 colių ratais nuo sąnaudų vidurkio tikrai būtų įmanoma „nupjauti“ dar bent trečdalį litro. Tačiau su „Toyota“ atstovybės Panevėžyje UAB „Auresa“ generaliniu direktoriumi Mariumi Goštautu tai turėsime įrodyti ne žodžiais, o darbais.
Ką kitiems metams sumanys „Neste Eko ralio“ organizatoriai – dar neaišku. Aiškus tik faktas, kad renginio kilometrų skaičiaus kartelė užkelta labai aukštai ir varžymasis kelių šimtų kilometrų atkarpose per gimtąją Lietuvą jau nebekels tiek daug įspūdžių, kiek jų buvo šįsyk.
Duokite mums tūkstančius kilometrų, duokite įvairių kelių, mažesnių ir didesnių vidutinių greičių ir mes parodysime, kokie taupūs galime būti mes ir mūsų automobiliai.
