Interviu D.Chmieliauskas atskleidė, kodėl naujam fotografijų projektui pasirinko būtent garažus, nors daugiausia patirties turi įamžinant socialines problemas.
– Dariau, kas panašaus tarp fotografo ir motociklininko?
– Aš esu fotografas mėgėjas. Daug fotografavau organizacijoje „Caritas“ gyjančius nuo priklausomybių, socialiai remtinus ir kitas socialiai jautrias grupes. Keletą metų fotografavau benamius, fizinę negalią turinčius žmones. Naujausias projektas buvo vykdomas sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijai „Viltis“: dokumentavau psichinių sutrikimų turinčių žmonių gyvenimą pensionuose. Šiais metais ši paroda keliaus po Lietuvą.
Motociklininkai – tai pirmoji tema, nesusijusi su socialinėmis problemomis, nes tokios patirtys po truputį išsekina. Projektas „Garaže“ buvo skirtas fotografiniam atsikvėpimui. Fotografuoju, nes man įdomūs įvairūs reiškiniai, kurių šiaip kasdien nepamatysi ir nepatyrinėsi. Fotoaparatas tarsi atriša rankas, padeda užmegzti dialogą. Motociklizmą su fotografija sieja būtent tai, kad gali nuolat kažką atrasti. Tiek su motociklu, tiek su fotoaparatu gali sutikti daug įdomių žmonių. Absoliučią daugumą esu sutikęs per fotografiją.
– Kodėl pasirinkote garažą?
– Nors, tik pradėjęs važinėti motociklu, jau norėjau kažką „pafotkinti“, šį projektą pradėjau tik po dviejų sezonų. Nes įpratau prieš fotografuodamas gerai pagalvoti, ką tuo noriu pasakyti. Taip po truputį, net netyčia, išsigrynino pati idėja. Pastebėjau, kad keli draugai turi visiškai skirtingai dekoruotus garažus. Tarkime, Olegas jį puošia kaukolėmis, pas Edį – visiškas chaosas, o manajame – dar kažkas kitaip. Kilo mintis parodyti, kiek ir ko visa ta aplinka gali papasakoti apie žmogų.
Garažas – lyg motociklininkų miegamasis, todėl jis daugiausia ir atspindi jų požiūrį į patį motociklizmą ar charakterių ypatybes. Vieni į viską žiūri visiškai atsainiai – niekada nebandė pakeisti žvakės ar pripūsti rato, nes jiems technika nėra įdomi, kiti skrupulingai nuvalo kiekvieną dulkelę, treti turimą techniką išardo iki varžtelių ir surenka tik tam, kad žinotų, kas kaip veikia.
Garažas – lyg motociklininkų miegamasis, todėl jis daugiausia ir atspindi jų požiūrį į patį motociklizmą ar charakterių ypatybes.
Tai atspindi ir to žmogaus požiūrį į gyvenimą, atskleidžia daugelį jo savybių, nesusijusių nei su motociklais, nei garažais. Šioje serijoje motociklas yra tik priemonė, daiktas, kuris atskleidžia asmenybę. Terpė, kurioje atsiskleidi tu pats.
Beje, čia galima įžvelgti ir socialinę edukacinę prasmę tuo kampu, kad stereotipas „motociklininkas yra arba „baikeris“, arba donoras su „britva“ – yra visiškai neteisingas.
– Kas yra garažas? Iš ko jis suręstas, kokie jo kvapai, spalvos, medžiagos, garsai?
– Garažas pirmiausia turi būti kažkokia patalpa. Bandžiau fotografuoti lauke (kiek žinau, nemažai kas motociklus laiko lauke), bet visgi tai neatskleidžia esmės. Visi tavo rūbai, tepalai, įrankiai, kiti daiktai turi turėti savo vietą – patalpą. Iš visų nuotraukų tik vienas garažas buvo metalinis, kiti – sublokuoti, mūriniai. Tiesa, vienas – ir audinių sandėlis. Nors įdomu tai, kad Martynas jį laikė net ne čia, o savo darbo vietoje, bet ji buvo labai „nefotogeniška“.
Dėl spalvų – tai nežinau kaip tą pavyksta pajusti. Kadangi nuotraukos skaitmeninės, naudojamas „postprocesingas“, bet ne tam, kad būtų „bling bling‘ų“, o kad perteiktum, kaip matei ir pajutai savo herojų, kaip suvokei aplinką – pagal tai gali spalvas į vieną ar kitą pusę pastumdyti, kad viskas atrodytų įtaigiau.
Kitas labai svarbus dalykas – koks yra realus apšvietimas. Kai fotografavau Ernestą, buvo vidurdienis – teko „mocą“ giliau įstumti, kad suvienodėtų apšvietimas, pas Edį degė gal penkios skirtingų spalvinių temperatūrų lemputės. Pas Vilmą užsidarėme garažo duris – lauke buvo tamsu, o ant durų buvo daug įdomios informacijos. Blykstės niekur nenaudojau – ji viską sugadintų, sunaikintų garažų tapatybę.
Taigi, kaip ir žmoguje, taip ir čia yra faktorių, kurių negali suvaldyti. O kvapų ar garsų visiškai neatsimenu, fotografuodamas „išsijungiu“.
Kaip minėjau, garažas atspindi asmenybes. Tarkime, tavo istorijoje man iš karto užkliuvo piešiniai, labai geras koloritas, apšvietimas buvo gražiai sukritęs. Pas Eriką fotografavau susisukęs, atsitūpęs. Jis kolekcionuoja, restauruoja šalmus bei dirba su metalu. Eriko darytu Vyčio medalionu papuošiau savo „Triumph“ motociklą. Įdomu ir tai, kad šis kadras – pats paskutinis, kurį padariau fotografuodamas Eriką.
Petroniui motociklas – tik transporto priemonė, bet net 40 metų jis juo vežioja vandenį avims, kurios ganosi pievose, o motociklą laiko kluone. Faustas – dar tik atsiskleis, pradedantis motociklininkas, tad ir jo garažas – sąlyginai tuščias. Ernesta labai daug keliauja, ir jai reikalingas garažas tik kaip pastogė motociklui.
Kai žiūri į žmones, pajunti jų charakterius ir viską sudėlioji taip, kaip jauti. Tiesa, važiuodamas fotografuoti nežinai, ką pamatysi, nežinai, ar kadras apskritai išeis. Dalies motociklininkų fotografijų net nepublikavau (netgi „Facebook“) – jauti, kad „ne“ ir viskas.
– Ką sužinojote, atradote, kas nustebino ar patvirtino tai, ką nujautėte ir žinojote?
– Iš tiesų, tai niekas nenustebino. Šis projektas – tai labai geras pretekstas išvažiuoti su šeimyna, kartais susukti 400 km dėl vieno kadro – smagu, nesuki galvos dėl kilometrų ir išeina nuotykis. O kai pakeliui mūsų mažoji dukrytė užmiega, net ir nesustojame, kad nepabustų. Tiesiog važiuojame ir viskas. Tikiuosi, kažkada taip važiuosime ir motociklu su lopšiu.
Motociklizmo esmė – ne vien technika ar įveiktų kilometrų skaičius.
Taigi, viena iš projekto priežasčių – judėti. Kita priežastis – pažinti visiškai skirtingus žmones. Kai bendrauji vieną dieną su „čoperistu“, kitą – su išskirtinio motociklo savininku, trečią – su motociklininke, kurios prieš metus dažytas motociklas baigia supūti ir ji keliauja su vaiku, suvoki, kad motociklizmo esmė yra ne vien technika ar įveiktų kilometrų skaičius. Nors kilometrai, aišku, svarbu: važiuodamas daugiau – vairuoji saugiau.
– Ar atkreipėte dėmesį, kad visi personažai, išskyrus tris, sėdi motociklų lygmenyje, kiti trys – ant motociklų? Niekas nestovi. Ir visi, išskyrus tris, nežiūri į kadrą. Ar tai išėjo natūraliai, ar suplanavote specialiai?
– Kiekvienam kadrui skiriu daug laiko kalbėjimui, bendravimui. Tada pradeda kažkas dėliotis ir ateina tas momentas. Tai nėra dokumentika ar reportažas, tai iš dalies surežisuotas kadras.
Aišku, stengiesi, kad būtų įvairovės. Tarkime, nei viename kadre nėra, kad dominuotų visas motociklas. Pas Vilmą akcentas buvo Lietuvos vėliavėlė, garažo atspindys ir rūdys ant motociklo.
Ramūnui esmė – kelionės, jis nesureikšmina motociklo (neišskiria „šitas, o ne kitas“), tai mintis ir buvo detalės: jis viename lygmenyje su šalmu ir dėžėmis, ant kurių užklijuoti lipdukai su aplankytomis šalimis.
Virgis daugiau remontuoja, negu važinėja, tad automatiškai kilo mintis jį „pasodinti“ vietoje vieno „enduro“ ir į objektyvą atsukti visų motociklų galinius ratus. Dovydas – mąslus žmogus, mažai kalba, tad paprašiau, kad žiūrėtų į tolį ir pan. Bet tuo metu apie tai negalvoji, išeina savaime. Tiesiog taip sugula kortos ir viskas. Nors kiekvienu atveju kadro herojai ten randa save, tad herojaus asmenybė neiškreipiama režisūros.
– Ko tikitės iš projekto? Kiek dar trūksta personažų? Ar jis bus baigtinis?
– Nėra konkrečios datos ar skaičiaus, kada bus laikas sustoti, nes kai pradedi „forsuoti“, pradedi pernelyg skubotai ir atmestinai daryti. Tačiau „kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių“. Norisi rasti asmenybių, apie kurias būtų galima papasakoti visiems, charizmatiškų žmonių su istorija.
Kai kuriems motociklininkams trūksta charizmos: galbūt jie daug ir gerai važiuoja, turi įdomius ir gerus motociklus, bet iš jų netrykšta ta energija, nejauti užsidegimo, parako. Gal todėl dar ir neturiu daug kadrų. Jeigu būtų bent 20 stiprių nuotraukų, tada galėtume kalbėti ir apie parodą. Tačiau apskritai kalbant, šis projektas – tai momentinis akimirkos pasakojimas, kuris po 10 metų greičiausiai nieko konkretaus nebesakys žiūrovams.
– Ar kyla minčių su motociklininkais sukurti ir fotografijų esė?
– Minčių buvo, bet aš arba darau gerai, arba nedarau iš viso. Dabar renkuosi nedaryti, nes nėra laiko.
