Duok 500 eurų – kalbėsiu
Pirmasis pusvalandis turguje – be rezultatų. Didžiuliame plote dešimtys tvoromis aptvertų aikštelių su „vagoniukais“. Nedidelė dalis jų buvo tušti. O tie, į kuriuos prisibelsta, džiugino ne visada.
500 eurų ir tada kalbam.
Vieni tiesiog atsisakė bendrauti, kiti už pasikalbėjimą prašė pinigų.
Kol videoreporteris filmuoja automobilius, pasibeldžiu. Įeinu. Palaukiu, kol žmogus baigs kalbėti telefonu. Prisistatyti, tiesa, beveik nespėju. Vyras kiek pakeltu tonu manęs klausia – kodėl turėtų su manimi kalbėti? Man moka algą už mano darbą, o kas jam už šį darbą sumokės?„500 eurų ir tada kalbam“, – baigia. Matau, kad tęsti pokalbio nėra prasmės.
Vyras dar užrinka pro langą, kad nefilmuotume jo automobilių, ir dingsta. Kiek nustembame, tačiau kompanionui apsaugininkui tai nuostabos nekelia – čia tai natūralu.
Pikti, nes nėra pirkėjų
Užėjus į vieną iš „būdelių“ vyresnio amžiaus vyriškis sutinka maloniau. Tik atsiprašo, kad kalbėti negali – ne jis vadovas. Paklaustas, ar čia priimta taip su visai bendrauti, vyras tikina – kalta prekyba.
Ir iš tiesų – turgus tuštut tuštutėlis. Sako, nei savaitgalį, nei jokią kitą dieną čia nėra pirkėjų. Pamąsto – ir iš kur čia bus noras kalbėti apie tendencijas.
Sako, nei savaitgalį, nei jokią kitą dieną čia nėra pirkėjų.
Kitoje aikštelėje vyras taip pat sako – šeimininko nėra. Užeikite vėliau. Pasivaikščioję gerą pusvalandį einame atgal, o pastarasis vyras moja ranka – atėjo. Taip surandame vienintelį bebaimį pašnekovą. Vadybininkas iš įmonės „Niltus“.
Gerą mašiną pirks visada
Automobilių prekeivis tikino, kad mašinų pardavimo sezoniškumas – mitas. „Geras automobilis visada ras savo pirkėją“, – teigia pašnekovas. Visi įmonės automobiliai atvežti iš Vokietijos. Prekybos aikštelėje jų skaičius nuolat svyruoja tarp 15–20. Vadybininkas teigia, kad automobilių kainos Lietuvoje nesikeičia – pabrangsta nebent vos šiek tiek pavasario link.
Geras automobilis visada ras savo pirkėją.
Lietuvių įpročiai tokie patys – dažniausiai perka 8–10 metų senumo automobilius bei išlieka ištikimi toms pačioms markėms – Toyota, Škoda, Volkswagen ir Audi.
Paklausus, kiek svyruoja automobilių kainos būtent jų įmonėje, pašnekovas atsakė, kad pigiausios mašinos kaina siekia apie 1 500, o brangiausios apie 5000–6000 eurų. Paprašytas įvardinti, kokie svarbiausi kriterijai lietuviams renkantis mašiną, pašnekovas nusijuokia. „Lietuvis visada nori geros mašinos ir pigiai. O taip nebūna. Gera mašina ir kainuoja“, – teigė įmonės vadybininkas.
Gražuolis „Lexus“
Besukdami išėjimo link, užsukame į paskutinę aikštelę. Čia mūsų laukia turgaus pažiba – kelerių metų senumo gražuolis „Lexus“. 35000 eurų vertės – sako šeimininkas, aprodydamas juodos spalvos automobilį su raudonu salonu.
Guvus vyras kalba daug, tačiau prisistatyti nenori – tikina, kad nuolat iškraipomi jo žodžiai, todėl gali papasakoti tik šiaip:
„Būna mėnesių, kai parduodi kelias mašinas, o būna, kad nieko. Žmonės, kurie turi mažiau pinigų, perka už porą tūkstančių eurų. Iš tokių mašinų neuždirbsi – kol jas sutvarkai, kiek įkiši pinigų, o parduodi pigiai. Jei žmogus turi pinigų – jau gali leisti pirkti ir iš salono, kad ir lizingu. Vyras pasakoja, kad verstis šiuo verslu nelengva – šalia aikštelė jau tuščia. Vienas kolega bankrutavo.
Ko nori lietuviai? Jie išrankūs. Nesuprasi. Sakykime, stovi truputį brėžta mašina – ateina ir sako „o ji brėžta“. Nudažai – ateina ir sako „o, matau dažyta“. Taigi – ir vėl negerai. Aš sakau – eik į saloną tada ir pirk naują. O tada atsako – neturiu tiek pinigų“.
