Įspūdžius apie kelionės pabaigą prisiverčiau parašyti tik po keleto dienų, nes emocijų buvo tiek daug, kad leidau joms šiek tiek „susigulėti“ ir rašyti blaiviomis akimis. Nors po tos dienos jaučiausi lyg pabuvojęs benzingalvių rojuje.
Didžiausia „Opel“ automobilių kepykla
Russelheimo mieste prasidėjo „Opel“ istorija, čia yra ir didžiausia šių automobilių gamykla. Šiuo metu čia „kepami“ „Insignia“ modeliai, tačiau karts nuo karto konvejeriu rieda ir kai kurios „Astra“ modifikacijos. Šis kompleksas per metus dirbdamas trimis pamainomis pajėgus pagaminti iki 280 000 automobilių, tačiau šiuo metu dirbama dviem pamainomis.
 |
| T. Rumino nuotr./„Opel“ gamykla Russelhsheime |
Gamykla tokia didelė, kad po jos teritoriją buvome vežiojami autobusiuku. Tai lyg miestas mieste. Šiuo metu čia dirba 15 000 žmonių, tačiau 1972 metai, kai gamyba nebuvo tokia automatizuota, šiame mieste dirbo net 48 000 darbuotojų!
Gamykla turi savo automobilių parką su tik šios gamyklos teritorijoje galiojančiais valstybiniais numeriais. Gamyklos teritorija – dvigubai didesnė nei Monako kunigaikštystė, net 2,6 milijono kvadratinių metrų.
Pradžioje, kaip ir apsilankymo Lenkijos gamykloje metu, pažiūrim trumpą filmuką, tik vokiškas kur kas įdomesnis – čia dominuoja gamyklos istorija, o ne saugumo instrukcijos. Be to, vokiečiai visai nesirūpina mūsų akimis, tad juokingų akinių šįkart niekas dėvėti neverčia.
Didžiausias presų cechas Europoje
Kaip visada, ekskursija prasideda tokia pačia eiga, kaip ir mašinos gamybos procesas. Taigi, pirmas cechas – presavimo.
Kai jis buvo atidarytas 2002 m., tai buvo didžiausia uždara salė pasaulyje – šios erdvės ilgis 500 metrų, plotis – 300. Tiesą sakant stovint viduje to nesijaučia, nes patalpa pilna įvairaus dydžio ir galingumo presų. Galbūt tuščia ji ir padarytų įspūdį.
 |
| T. Rumino nuotr./„Opel“ gamykla Russelhsheime |
Jeigu Lenkijos gamykloje per metus presavimo cechas sunaudoja 13 000 tonų įvairaus storio plieno, tai Russelheimo gamyklos presai kur kas galingesni ir našesni. Per dieną čia gali būti sunaudojama net iki 1000 tonų plieno. Šis presų cechas patenkina ne tik šios, bet ir kitų „General Motors“ Europos gamyklų poreikius ir iki šiol yra didžiausias Europoje.
Plienas atvežamas susuktas į rulonus, kurių kiekvienas sveria iki 20 tonų. Po to jis ištempiamas ir prasideda štampavimo procesas. Gamyboje naudojama net 40 skirtingų plieno rūšių.
Darbuotojai didelių algų negauna
Į dažymo cechą nebuvome įleisti, nes nesame sterilūs. Sužinojom tik tiek, kad vieną spalvą, tinkamą automobiliui gamintojai kuria iki dviejų metų ir jos sukūrimas kainuoja beveik milijoną litų, todėl jų nėra tokios gausybės.
Kitas cechas – automobilių surinkimo. Įdomu, kad čia ant vieno konvejerio renkami „Insignia“ ir „Astra“ modeliai. Tai leidžia daryti itin lanksti gamybos technologija.
 |
| T. Rumino nuotr./„Opel“ gamykla Russelhsheime |
Kažkuria prasme nieko naujo nepamatėme, procesas panašus į tą, kuris vyksta ir Lenkijoje.
Tiesa, Russelheime kėbulo suvirinimo cechas pilnai automatizuotas. „Mūsų automatizacija siekia 99 procentus“ – giriasi lydintis darbuotojas, – „visame ceche vienoje pamainoje dirba tik šešiasdešimt darbininkų, kurie tik prižiūri robotus“. Jokio rankinio darbo, net kėbulo geometrijos ir suvirinimo siūlių tikrinimas vyksta visiškai automatiškai. Šiame ceche dirba net 700 skirtingų robotų.
Mūsų gidas pasitaikė šnekus, kilęs iš Graikijos ir jau nuo paauglystės gyvenantis Vokietijoje vyras buvo atviras, kai paklausiau apie atlyginimą.
Pasirodo, gamyklos darbuotojai neuždirba kalno pinigų. Naujai atėjęs į darbą darbininkas, stovintis prie konvejerio, per mėnesį neatskaičius mokesčių uždirba 2200 eurų. Atskaičius visus mokesčius ir viską perskaičiavus į mūsų tautinę valiutą, darbininkas be darbo stažo „į rankas“ gauna vos kiek daugiau nei 4500 litų. Ne pyragai. Tačiau su laiku jo atlyginimas po truputėlį didėja. Be to, yra nemažos tobulinimosi galimybės. Reikia tik iniciatyvos.
Užmaskuotos paslaptys
Čia vyksta ir intensyvus naujų automobilių tyrimas, derinimas ir ruošimas gamybai. Lenkijoje pamatėme vieną, o čia – net du užmaskuotus modelius. Vienas debiutuos šių metų rudenį ir tai bus itin intriguojantis modelis, o kitas jau buvo oficialiai pristatytas šių metų pavasarį Ženevos automobilių parodoje. Tačiau smulkiau apie tai, kaip kuriami nauji automobilių modeliai reikia pasakoti atskirai. Tai įdomus, labai slaptas, tačiau tuo pat metu ir labai intriguojantis procesas.
Neeilinė diena rojuje
Po apsilankymo gamykloje buvome nuvesti į „Opel“ archyvą. Tai milžiniškas pastatas, kuris kažkada buvo automobilių surinkimo cechu. Jame slypi daugiau kaip pusė tūkstančio automobilių, pradedant pačiais pirmaisiais modeliais ir baigiant koncepciniais studijiniais automobiliais, kurie niekada nebuvo rodyti jokiose parodose.
Čia yra net siuvimo mašinos, nuo kurių ir prasidėjo „Opel“ kompanijos istorija.
Pirmoji, šimtatūkstantinė, milijoninė siuvimo mašina, kuri buvo surinkta tikrąja ta žodžio prasme iš sudegusių detalių, surinktų gamyklos griuvėsiuose, mat „Opel“ gamykla net du kartus degė.
Galbūt nedaugelis žino, kad „Opel“ vienu metu buvo didžiausia dviračių gamykla pasaulyje! Tai dar vienas „Opel“ kompanijos istorijos puslapis. Šalia siuvimo mašinų stovi pirmasis, milijoninis dviratis, net šimto metų senumo lenktyninis dviratis. Yra čia net penkiavietis dviratis, sukurtas specialiai penkiems kompanijos įkūrėjo Adamo Opelio sūnums.
Kiek vėliau „Opel“ ėmė gaminti motociklus, kurių gamybą vėliau pardavė kitai Vokietijos kompanijai NSU. Ši vėliau tapo „Audi“ koncerno dalimi.
Apie automobilių kolekciją galima parašyti ištisą knygą! Beje, jų apie „Opel“ istoriją ir yra parašyta ne viena ir ne dvi. Kiek plačiau apie senovinius ir unikalius „Opel“ automobilius galite rasti paspaudę šią nuorodą, čia yra nuotraukų iš „Opel“ senovinių automobilių kolekcijos galerija, o prie daugelio automobilių ir trumpas jų aprašymas.
Paminėsiu tik keletą įdomesnių egzempliorių: vienas pirmųjų „Opel“ markės automobilių buvo vadinamas „Doktor Wagen“, nes buvo itin populiarus tarp gydytojų. Kitas buvo vadinamas vnarle, nes buvo parduodamas tik vienos spalvos – tamsiai žalias. Beje, būtent jis lėmė, kad „Opel“ kompaniją nusipirko JAV milžinas „General Motors“.
Ar žinote, kad pirmas „Opel Rekord“ po Antrojo Pasaulinio karo tapo rusišku „Moskvič“, o vienas iš keliasdešimties įvairių kartų „Opel Kapitan“ yra padengtas grynu auksu!
Pamenat „Opel Tigra“? O ar žinot, kad buvo sukurtas ir kabrioletas bei V6 versija, kurios variklis buvo sumontuotas už priekinių sėdynių! Apie visus šiuos modelius ir dar nemažai kitų paskaitysite is juo pamatysite mūsų galerijoje.
Visa ši kolekcija tokia įspūdinga, kad mes atsisakėme pietų ir visą laiką praleidom apžiūrinėdami, filmuodami ir fotografuodami automobilius.
Šiame pastate įsikūrusios ir automobilių dirbtuvės. Jose visą laiką dirba keturi mechanikai, nes didžioji dauguma čia laikomų automobilių yra važiuojantys ir dalyvauja įvairiuose senovinių automobilių raliuose ir paraduose.
„Opel“ archyvas – tai keturios patalpos, iš kurių į vieną patenka visi norintys, kurie apsilankė gamykloje. Tačiau trys kitos – tabu. Vienoje jų po baltais uždangalais laikoma „Opel“ žiedinių lenktynių istorija. Čia yra daugelis DTM lenktynėse naudotų automobilių ir visi jie parengti lenktynėms!
Ko gero įdomiausias yra rūsys. Dvi milžiniškos patalpos, su eksperimentiniais automobilių modeliais. Nuo pirmos kartos „Opel Corsa“ prototipų iki naujausių kūrinių, net galva sukasi, pamačius tokius unikalius automobilius. Netrukus galva ėmė suktis dar labiau, nes su mumis keliavęs „Opel“ komapnijos atstovas Andras Salgo netikėtai tarė: „Gal norėtum išbandyti kokį seną automobilį?“
Neįprastas testas
„Ką tu manai apie 1938 m. gamybos „Opel Admiral“ testą? Ir jeigu dar norėtum, galėtum pabandyt gamyklinį raliui ruoštą 1974 m. „Opel Ascona“, su kuriuo Walteris Rohlis laimėjo Europos ralio čempionatą?“ – šypsodamasis paklausė Andras.
Iš netikėtumo neatsisėdau, tačiau kad nenugriūčiau, įsikabinau į „Opel Manta Cabrio“ prototipą.
Atsakymo nereikėjo – mechanikai ėmė ruošti automobilius testui.
„Nepyk, už gamyklos teritorijos leisti važinėtis negalim, bet čia manau pakaks vietos“ – toliau dėstė Andras.
Nieko neatsakiau, tik viena ranka prilaikydamas atvipusį žandikaulį paklusniai linkčiojau galva.
„Opel Admiral“ – tai praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio vienas prabangiausias „Opel“ modelis. Ši specialiai „Opel“ kompanijos 75 metų jubiliejui išleista versija kainavo daugiau nei 7000 reichsmarkių. Tuo tarpu pigiausias „Opel“ modelis – bent kelis kartus mažiau.
„Jeigu paverstume šio automobilio kainą į šių dienų ekvivalentą, tai šiandien jis kainuotų tiek, kiek du nedideli lėktuvai, nes šių dienų automobiliai kainuoja net 30 kartų mažiau nei prieš šimtmetį“ – pasakoja Andras, – „todėl būk geras, elkis su juo atsargiai“.
Vis dar tyliai linkčioju galva ir negaliu patikėti, kad du mechanikai pluša bandydami prikelti „Admirolą“ iš numirusiųjų.
„Turbūt nepavyks“ – sakau, „tiek to, užteks ir „Asconos“ bandymo“ – tariu.
„Nepergyvenk, tuoj važiuosi“ – iš po variklio dangčio burbteli jaunas mechanikas ir tuo pat metu „Admirolas“ atgyja, per išmetimo vamzdį išspjaudamas didžiulį juodų dūmų kamuolį.
Viduje jis kažkuo primena „Volga GAZ 21“, tik pavaros perjungiamos mums įprastoje vietoje. Milžiniškas plonytis vairas, trijų pavarų mechaninė greičių dėžė ir... jokių stabdžių. Šalia sėdėjęs vokietis vos pradėjus važiuoti patarė patikrinti ar yra stabdžiai. Paspaudžiau pedalą, bet vietoj to, kad lėtėtų, „Admirolas“ tiesiog negreitėjo. Nieko, vis tiek nesiruošiau skraidyti.
Įspūdžius perteikti sunku, juos puikiai supras tik senovinių automobilių entuziastai. Tai kažkas iš visai kitos dimensijos. Pasakysiu tik, kad pavaras perjungti pavykdavo iš trečio – ketvirto karto, pradėti stabdyti reikia maždaug dešimt kartų anksčiau negu važiuojant šiuolaikiniu automobiliu, o jo „kondicionierius“ – tai prie priekinio stiklo atsidarančios didelės vėdinimo angos. Kaip ten bebūtų, 75 metų „Opel“ kompanijos metinėms pagamintas specialios serijos automobilis saugiau grįžo į muziejų...
Prisiliesti prie ikonos
Atėjo metas kitai ikonai. Pripažinsiu, esu didelis ralio entuziastas ir puikiai žinau, kas yra Waltheris Rohlis. Nežinantiems galiu patarti „pasigūglinti“, bet tai maždaug Sebastianas Loebas prieš 30 – 40 metų.
Ir šis žmogus su „Opel Ascona Rallye“, kurią netrukus vairuosiu, 1974 metais laimėjo Europos ralio čempionatą! Automobilis liko visiškai nepakeistas, net padangos senos skirtos raliui, su dideliu gumbu ant galinio dešiniojo rato.
Užvedimas kaip ir dera lenktyniniame automobilyje, be jokio raktelio: vienas tumbleris įjungia degimą, kitas – kuro siurblius. Paspaudus dar vieną mygtuką atgyja starteris. Pora sekundžių ir „Ascona“ sudreba visu kūnų – variklis veikia. Aišku, tai tikras ralio bolidas, tad jokios garso izoliacijos ir didžiulis riaumojimas.
Pradėti važiuoti sunkoka – sportinė sankaba reikalauja įpratimo, todėl iš pirmo karto nepajudėjau – variklis užgeso. Tačiau greitai įgudau iš vietos pajudėti „žaidžiant“ akceleratoriaus ir sankabos pedalu. Žinoma, po gamyklos teritoriją sportiniu režimu niekas važiuoti neleido, tačiau pagreičiai padarė įspūdį – dar ir šiandien jis lietuviškame ralyje lengvai galėtų kovoti dėl prizinių vietų tarp dviem ratais varomų automobilių.
