Patyrusi automobilininkė knygoje atskleidžia, kas svarbiausia norint įveikti baimes ir vairavimo egzaminą paversti įveikiamu iššūkiu.
- Kada ėmėte domėtis automobiliais?
- Automobiliais susidomėjau dar vaikystėje. Mano tėtis kolekcionavo automobilių modeliukus, jais buvo nuklotos visos kambario sienos. Mes su broliu slapčia juos imdavome ir žaisdavome. Žinoma, būdavo įvairių „avarijų“, bandydavome jas užmaskuoti, naiviai tikėdamiesi, jog tėtis nepastebės. Na kur nepastebės... dar šiandien primena, kaip jo tuometinį turtą laužydavom. Nors vėliau pradėjau domėtis menais, tačiau paauglystėje automobiliai vėl grįžo į mano gyvenimą – pradėjau juos piešti. Ypač žavėjo detalių formų sportiniai automobiliai. Dar vėliau supratau, jog automobilis – tai ne tik kėbulas su ratais, pasidarė įdomu pažiūrėti giliau, todėl pasirinkau transporto inžinerijos studijas Kauno technikos kolegijoje.
- Kaip nusprendėte tapti vairavimo mokytoja?
- Galvodama apie tolesnę karjerą, pradėjau analizuoti savo savybes ir supratau, kad jaučiu didelį malonumą padėdama kitiems suprasti, mokytis. Savo žiniomis dalijantis su kitais apimdavo geras jausmas. Taip pat pastebėjau, kad pavyksta sudėtingus dalykus paaiškinti paprastais žodžiais. Tai mane pastūmėjo rinktis mokytojos kelią, o kadangi turėjau sukaupusi nemažą žinių apie automobilius bagažą, pasirinkau būtent šią sritį.
- Kokias dažniausias mokinių klaidas pastebėdavote dirbdama vairavimo instruktore?
- Mano pagrindinis darbas – vairavimo teorijos dėstymas tiek būsimiems vairuotojams, tiek vairavimo profesionalams. Praktinio vairavimo esu mokiusi tik išimtiniais atvejais, todėl vairavimo instruktore savęs nelaikau. Jei reikėtų išskirti pagrindinę didžiausią mokinių daromą klaidą, tai būtų ilgos pertraukos mokymosi procese: tarp praktinio vairavimo pamokų, tarp teorijos kurso ir egzaminų laikymo ir panašiai. Pertraukos neretai pakiša koją sklandžiai baigti vairavimo mokyklą, išlaikyti vairavimo egzaminus be didelio streso ir begalės papildomų vairavimo pamokų.
- Du kartus esate pripažinta geriausia Lietuvos vairuotoja. Ar sunku buvo tai pasiekti? Ką jums tai reiškia?
- Konkurse nugalėjau ne iš pirmo karto. Pirmąkart dalyvaudama supratau, jog nieko nežinau, nors tuo metu jau dirbau vairuotojų mokytoja ir buvau baigusi transporto inžinerijos magistro studijas. Atrankoje buvo daug klausimų apie automobilių sportą, kuriuo visiškai nesidomėjau, todėl neperėjau nė pirmo etapo.
Vėliau visus metus skyriau plėsti savo žinioms, kad konkurse pasirodyčiau geriau ir gaučiau galimybę bent pavairuoti. Pavyko, pavairavau, patekau į finalą, bet likau trečioje vietoje. Dar kitais metais dalyvavau turėdama vienintelį tikslą – grįžti namo su pirmosios vietos taure. Taip ir buvo. Pergalė buvo pasiekta ne taip ir lengvai, bet ji leido įsitikinti, kad mano pastangos nenuėjo veltui ir keliauju tinkama kryptimi ne tik siekdama užsibrėžtų tikslų, bet ir profesinėje veikloje.
- Kaip kilo idėja parašyti knygą, skirtą besiruošiantiems laikyti B kategorijos vairavimo egzaminus?
- Iš būsimųjų vairuotojų dažnai gaunu tų pačių klausimų. Kada reikia pradėti mokytis? Kokių veiksmų vengti vairuojant? Kaip išlaikyti vairavimo egzaminą? Atsakymus į visus tuos klausimus nusprendžiau surašyti į knygą, kuri padėtų ne vienam būsimajam vairuotojui susitvarkyti su kylančiais iššūkiais, įveikti baimes, pasiruošti vairavimo egzaminui ir jį išlaikyti.
- Ką šioje knygoje ras tie, kurie nusprendė įgyti vairuotojo pažymėjimą?
- Knyga suskirstyta į šimtą skyrelių, kuriuose aptariau įvairius dalykus, pradedant nuo to, kaip išsirinkti vairavimo mokyklą, ir baigiant tuo, ką daryti išlaikius vairavimo egzaminą arba nepasisekus. Knygoje papasakojau, kaip pasiruošti teorijos egzaminui, apie vairavimą eisme, apie sankabos valdymą, pavarų pasirinkimą, stabdymą ir kaip išvengti su tuo susijusių klaidų, aptariau praktikos egzamino vertinimo kriterijus, patariau, kaip įveikti egzaminų baimę ir vairavimo sukeliamą stresą. Tikiu, kad daugelis ras atsakymus į jiems kylančius klausimus.
- Ar manote, kad medžiagos, kurią besiruošiantiems laikyti egzaminą suteikia vairavimo mokyklose, nepakanka?
- Turbūt būna visaip, bet nenorėčiau sutikti, kad viskas priklauso nuo vairavimo mokyklos. Daug priklauso nuo vairuotojų mokytojų, vairavimo instruktorių ir pačių mokinių. Pavyzdžiui, yra galimybė pasiruošti vairavimo teorijos egzaminui eksternu, t. y. savarankiškai, net neatvykus į vairavimo mokyklą.
Tokiu atveju vairuotojų mokytojai net neturi galimybės suteikti žinių ir padėti mokiniams pasiruošti vairavimo teorijos egzaminui. O vėliau, kai žmogus ateina mokytis vairuoti praktiškai, viskas būna labai individualu. Vieni instruktoriai daugiau papasakoja, kiti laukia, kol mokinys paklaus. Kartais mokinys taip ir neišdrįsta paklausti. Arba tiesiog nežino, ko klausti. Apie tai taip pat rašiau savo knygoje.
- Knygoje pateikėte net šimtą patarimų, padėsiančių išlaikyti vairavimo egzaminą. Ar galėtumėte išskirti tris svarbiausius?
- Pasirinkti kompetentingą vairavimo instruktorių. Nedaryti ilgų pertraukų. Mėgautis mokymosi procesu ir vairavimo egzaminu.
- Ko palinkėtumėte tiems, kurie šiuo metu ruošiasi laikyti vairavimo egzaminą?
- Visas baimes paversti iššūkiais, o įveikus iššūkius pasidžiaugti pasiektu rezultatu.
- Kaip manote, ar tarp pradedančiųjų vairuotojų daugiau tokių, kurie savo jėgas pervertina, ar tokių, kurie savo jėgomis pernelyg nepasitiki?
- Yra ir tokių, ir tokių, bet sunku atsakyti, kurių daugiau. Abiem atvejais tai neprisideda prie eismo saugumo. Reikia mėginti atrasti aukso vidurį: vairuoti atsakingai, stengtis išvengti avarinių situacijų, bet kaskart vairuojant nesibaiminti, kad nutiks kažkas negero.
