„Gyvenu Vilniaus senamiestyje – stebuklingoje trijų bažnyčių apsuptyje, audringosios Vokiečių gatvės kampe. Kai kam nors pasakau, kad gyvenu senamiestyje, visuomet nuvilnija susižavėjimo banga, bet tikriausiai niekam, kas čia negyveno, neteko susidurti su visų čia gyvenančiųjų, o labiausiai – Vokiečių gatvės gyventojų – opa. Automobilių statymu.
Kai su draugu įsikėlėme į Vokiečių gatvės 15-ą namą praėjusį pavasarį, čia stovėjo „šlagbaumas“, kitaip žinomas, bet niekieno taip nevadinamas, kaip užkardas. Kažkas iš kaimynų, matyt, labai pavydėjo, o gal šalia esančių parduotuvių darbuotojams, kuriems tenka automobilius statyti kitoje namo pusėje (kur, be abejo, stovėjimas yra mokamas), pasirodė labai neteisinga, kad šis daiktas čia stovi, tai pasiskundė savivaldybei. Baaam, ir nebėra „šlagbaumo“. Dabar kas nori, tas statosi.
Tikriausiai niekam, kas čia negyveno, neteko susidurti su visų čia gyvenančiųjų, o labiausiai – Vokiečių gatvės gyventojų – opa. Automobilių statymu.
Jau pavargom skųstis, kad grįžus iš darbų nebūna, kur automobilio statyti. Net ant pėsčiųjų tako būna sustatyta. Supyko mūsų pensininkė kaimynė ant nekultūringų vairuotojų, kad katinėliams, kuriems ji „liuksusinę“ gūžtą prie įėjimo į laiptinę įkūrusi, vietos nebėra.
Turbūt ji ir pasiskundė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus eismo viešosios tvarkos skyriui. Tai ir atvažiuoja, surašo baudas profilaktiškai. O, tiesa, nepaminėjau, kad baudas surašo ir namo gyventojams. Bauda ne šiaip kokia, kad vietoj ledų porcijos susimokėtum – nuo 26 iki 86 eurų.
Mūsų laikais, kai gyvenant senamiestyje visas „minimumas“ buto nuomai iškeliauja, tokių baudų sau tiesiog negali leisti. Tai aš, kaip susirūpinusi pilietė, nusprendžiau ieškoti teisybės. Netrukus suvokiau, kad tai tikras Sizifo darbas: parašiau pagarbų laišką ant baudos lapelio nurodytu adresu, kad bausti namo gyventojus yra nesąžininga, ir gal būtų galima kažkaip registruoti gyventojų automobilius ir jų nebausti, arba bent daryti kokias nors lengvatas.
Negi dabar mes statysim mokamose stovėjimo vietose, turėdami savo kiemą. Paprašė automobilio registracijos numerio, su pasitenkinimu, kad man iš viso buvo atsakyta, nusiunčiau tuos numerius.
Porą savaičių palaukusi, gavau išsvajotąjį teisybės Gralį – mano minėtasis „šlagbaumas“ buvo pastatytas nelegaliai, todėl buvo nuimtas (smagu, nelegaliai pastatytas jis stovėjo kelerius metus, ir savivaldybė iki tol dėl jo galvos nesuko), o dėl stovėjimo – trumpai tariant, už neteisingą parkavimąsi būsim baudžiami toliau.
Nuolankiai nuleidau galvą ir susimokėjau baudą. Nieko, sušių kitą mėnesį valgyt neisim. Blogiausia nutiko gegužės 15 dieną. Vėl atvažiavo. Su uniformom, tokiais smagiais veidais, merginas šnekina. Kaimynas išsikvietė, nes negalėjo pravažiuoti dėl ant pėsčiųjų tako pastatyto automobilio. O smagiausia tai, kad ir pats gavo baudą, gavo ir kitas kaimynas, pastatęs automobilį prie medžio.
Gavau ir aš, nors mano automobilis stovėjo ne ant pėsčiųjų tako, o kiek toliau ant gatvės, kur jo jau net nebėra. Pro šalį einantis mano vaikinas pamatė tarnautoją, kuris rašo baudą, ir ėmė prieštarauti. „Trys metrai iki šaligatvio turi būti“, – pasakė. Sujudo kaimynai, išlėkė į kiemus aiškintis.
Pamatavo atstumą nuo prie medžio stovėjusio automobilio iki pėsčiųjų tako – 2,9 metro. Vadinasi, nubausta buvo neteisėtai. Draugui paprašius darbuotojo pažymėjimo, jis atsisakė jį pateikti (nors tai yra įstatymiškai neteisėta). Negana to, dar ir baudos lapelį tokį išrašė, kad darbuotojo pavardės neįmanoma įskaityt. Geras darbas.
Sustoję su kaimynais paprunkštavom, papykom ir nusprendėm, kad daugiau baudų nebenorim gauti. Stosim į karą su savivaldybinėm institucijom, kurios atsainiai žvelgia į savo gyventojų poreikius.
Ką gi, gavau progą savo nepasitenkinimą išlieti socialinėse medijose, o dabar duodu progą tiems, kas turėjo kantrybės perskaityti šią apgailėtiną istoriją iki galo, – ką jūs manote? Ar sąžiningai viešosios tvarkos institucijos su mumis elgiasi? Gal kas nors susidūrėt su panašia situacija ir norit pasidalinti savo istorija? Būkim socialūs – rašykim komentarus. Gal jei daug prirašysim, kam nors pradės rūpėti, ką mes galvojam“, – rašo Laura.
