Prisminkime vieną visiems gerai žinomą daiktą – kelio ženklą. Ar šiandieną galėtume apseiti be jų? Turbūt tai neįmanoma. Tai kada jie atsirado?
Viename 1903 metų žurnale radau straipsnelį apie kelio ženklus. Jame rašoma: „Esant karštligiškam automobilzmo vystymuisi visos pastangos dedamos į gamybos supaprastinimą, svorio sumažinimą ir greičio padidinimą, bendrai žiūrint visas dėmesys skiriamas techninei pusei. To susisiekimo dižiuliai greičiai siekiantys 40, 60 ir daugiau kilometrų per valandą, reikalauja įvairių saugumo priemonių įvedimo, kaip geležinkeliuose.
Pirmiausia, tai įspėjamieji signalai ir rodyklės susiję su keliu. Automobilio vairuotojas, važiuojantis tokiu greičiu kaip greitasis traukinys, yra tokioje būsenoje, kurioje negali perskaityti pakelės užrašų, nors ir trumpų bei išraiškingų; nes jo kelyje laukia netikėtumai, kokių nebūna geležinkelyje, nes pats kelias yra nežinomas.
Prasmė rodyklių, kurios savo forma ar spalva iš karto atkreiptų dėmesį, tampa akivaizdi. Prancūzijos Association generale automobile siūlo eilę ženklų, kurių pavyzdžius pridedame ir kurie galėtų turėti tarptautinę reikšmę. Jau po pirmo šių ženklų apžiūrėjimo lengva prisiminti jų prasmę. Jie įspėja apie posūkį į kairę ar į dešinę, staigų ar ramų nuolydį, nuolydį su posūkiu,artėjančią geležinkelio pervažą, tunelį ar labai blogą kelio dangą.“
Taip XX a. pirmaisiais metais tobulinti eismo saugumą siūlė prancūzai, tuo metu viena labiausiai automobilizuotų valstybių pasaulyje. O kada kelio ženklai atkeliavo į Lietuvą?
Atkūrus 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę pirmuosiuose dokumentuose reglamentuojančiuose eismą viešuose keliuose nėra jokių užuominų apie kelio ženklus. 1929 m. patvirtintose „Sauskeliais naudotis įstatymui vykdyti taisyklės“ taip pat apie kelio ženklus neužsimenama, tik VI skyriuje paragafe 23 rašoma:
„Tose bendro naudojimosi kelių vietose, kur draudžiama važinėti, turi būti iškabintos lentelės, nurodančios, kuriais vežimais tuo keliu ar tiltu draudžiama važinėti ir kuriuo artimiausiu keliu reikia važiuoti norint išvengti pavojingos vietos. Apie draudimą važinėti turi būti paskelbta laikraščiuose.“
Kelio ženklai į Lietuvą atkeliavo 1930 m. spalio 1 d. Respublikos prezidentui A. Smetonai pasirašius „Tarptautinę automobilių judėjimą liečiančią konvenciją“.
1932 m. Lietuvos vyriausybei patvirtinus „Autovežimių įstatymui vykdyti taisykles“ kelio ženklai buvo galutinai įteisinti Lietuvoje. Taisyklių pirmame priede sudėti kelių signalizacijos ženklai suskirstyti į tris grupes:
1.Pavojaus signalai.
2. Privalomų įsakymų signalai.
3. Nurodomieji signalai.
1940 m. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą į mūsų kraštą „atvažiavo“ sovietinės kelių eismo taisyklės ir sovietiniai kelio ženklai, galioję Sovietų sąjungoje dar nuo 1936 metų. Sovietai kelio ženklų turėjo kiek mažiau nei Lietuva.
Kelio ženklai iš sovietų 1941 m. Vilniuje išleistos KET knygelės lenkų kalba.
Šiandieną kelio ženklų turime 10 kartų daugiau, tačiau klausimų vairuotojams turbūt nemažiau. O paskutiniu metu audrą sukėlusios „žalios rodyklės“ paskatino prisiminti kelio ženklų istoriją.
