Tradicinė automobilių paroda kovo 6-18 dienomis Ženevoje vyksta 88-ąjį kartą. Įprasta, kad pirmos pora dienų skirtos žurnalistams ir VIP svečiams, tuomet, dvi savaites vykstanti paroda duris atveria visuomenei.
Kai kurios skrydžių bendrovės organizuoja maršrutus specialiai į šią parodą, mat, kaip jau minėta, „Palexpo“ parodų rūmai yra savotiška oro uosto tąsa: išlipus iš lėktuvo galima lengvu žingsniu nukeliauti iki parodos, pasivaikščioti kelias valandas tarp pačių įdomiausių modelių ir vakarop vėl sėsti į lėktuvą. Ženevos automobilių paroda, kitaip nei, pavyzdžiui, Paryžiaus ir Frankfurto, yra itin kompaktiška, todėl per kelias valandas apeiti viską – išties įmanoma. Bilietas į parodą, beje, kainuoja apie 14 eurų.
Tiems, kurie skristi ne itin mėgsta, kelionė į Ženevą automobiliu – gera proga pakvėpuoti pavasarišku oru tada, kai Lietuvoje dar šalta, o gatvėse – gausu sniego. Taip pat, šansas pamatyti kelias šalis kur kas smagesnėmis aplinkybėmis nei per lėktuvo langą.
Į kelią – miesto visureigiu
Kalbant apie skaičius, nuo Lietuvos iki Ženevos – maždaug 2 tūkst. kilometrų ilgio kelias. Jei renkatės tiesiausią maršrutą, teks pervažiuoti Lenkiją, gabaliuką Vokietijos ir Šveicariją. Tačiau mes planuodami savo maršrutą nusprendėme kelią kiek pakoreguoti: pusiaukelėje įtraukėme nakvynę Čekijoje. Tai lėmė ir šiokį tokį pokytį tolesniame kelyje, mat į Šveicariją nusprendėme važiuoti pro Miuncheną Vokietijoje, kas lėmė, maršrute atsirado ir nedidelė dalis Austrijos. Beje, dėl visų šitų pokyčių kelias pailgėjo tik 50 km.
Savo kelionei, beje, pasirinkome gana neįprastą automobilį – nediduką miesto visureigį, naujieną Lietuvoje, „Ford EcoSport“. Automobilis buvo toks šviežias, kad jo odometras rodė vos 400 km ridą. Tai, beje, ne pati džiugiausia žinia tuomet, kai degalų sąnaudos svarbu, mat pirmus savo kilometrus važiuojantis automobilis visuomet vartoja daugiau degalų nei tas, kurio rida didesnė.
Į kelią išsirengėme keturiese, tad iš pirmo žvilgsnio gana nedidelėje bagažinėje (346 litrai) turėjo tilpti keturių žmonių lagaminai ir kuprinės, su darbui reikalinga įranga. „Ford EcoSport“ pagamintas naudojant tą pačią platformą kaip ir „Ford Fiesta“ modeliui, be to, tai bene mažiausias „Ford“ gamos visureigis, tad supratome, jog teks pasispausti.
Mums kelionei teko modelis, turintis 1 l darbinio tūrio 125 AG „EcoBoost“ variklį bei 6 laipsnių automatinę pavarų dėžę. Taip pat – priekinius varančiuosius ratus ir „ST-line“ įrangą, kuri, be kitų ypatybių, tokių kaip, pavyzdžiui, kėbulo spalvos slenksčiai, lėmė, kad miesto visureigis turėjo standesnę nei įprasta važiuoklę.
Pavasaris – už Varšuvos
Iš Lietuvos išvažiavome spaudžiant šaltukui ir per gausų snygį, tačiau artėjant prie Varšuvos jau pastebėjome ir pirmuosius pavasario požymius. Būtent Vilnius-Varšuva yra bene sudėtingiausia esamo maršruto dalis, kadangi tiek vienoje šalyje, tiek kitoje trūksta bent dviejų juostų greitkelio, leidžiančio važiuoti saugiai ir negalvojant, kaip aplenkti virtinėmis važiuojančius vilkikus.
Prieš Varšuvą įprastai pasiekiamas kelių juostų greitkelis, pats didmiestis aplenkiamas aplinkkeliais ir sukame Vroclavo bei sienos su Čekija link.
TAIP PAT SKAITYKITE: BMW Ženevoje pademonstravo, kaip atrodo tikra prabanga
Čekijoje, atrodo, sniego nė nebuvo. Kur ne kur miško tankmėje buvo likęs lopinys baltos dangos, tačiau tik tiek, o automobilio temperatūros jutiklis rodė kelis laipsnius šilumos. Pasižvalgę į automobilius aplink nusprendėme, kad mūsiškis – pernelyg purvinas, tad reikėtų šį nusiplauti. Visgi automatinėje plovykloje išgirdome, kad dar žiema ir nuplauti mūsų „EcoSport“ jie negali. Teko gūžtelėjus pečiais traukti į Prahos centrą, kur suplanavome pirmąją nakvynę.
Vietų automobiliams nėra
Beje, tik įvažiavę į Čekiją stojome pirmoje degalinėje ir įsigijome vinjetę, galiojančią 10 dienų. Už ją sumokėjome 11 eurų. Važiuoti paprastais keliais galima ir be jos, tačiau greitkeliuose tokia – privaloma.
Dar viena ypatybė – mėlynos linijos gatvėse. Šios sufleruoja, kad už mėlynos linijos esanti stovėjimo vieta skirta gyventojams ir prašalaičiams statyti čia automobilį draudžiama. Dėl to rasti stovėjimo vietą, ypač centrinėje miesto dalyje, ne taip lengva.
Para stovėjimo čia kainuoja 20-30 eurų, tačiau vietos trūksta fiziškai. Viešbučiai šią problemą išsprendė gana išmaniai: stovėjimo aikšteles ir garažus jie įsirengę rūsiuose, todėl nenustebkite, jei, pavyzdžiui, į garažą teks patekti automobilį įvarius į liftą ar specialią aukštyn ir žemyn judančią konstrukciją, o galbūt tiesiog siaura spirale nusileidus giliai po žeme.
Nakvynei pasirinkimas išties didelis, o kainos – draugiškos. Visiškai realu ne sezono metu rasti nakvynę keturiems už 150 eurų drauge su stovėjimo vieta automobiliui. Beje, Čekijoje naudojama valiuta – kronos, kurių santykis su euru – 25 su 1. Tad nors etiketėse triženkliai ir keturženkliai skaičiai, visgi maistas, nakvynė ir pramogos čia – ne itin brangu.
Asmenukių rojus
Praha verta keliaujančių dėmesio pirmiausia dėl savo neįtikėtino grožio architektūros. Nesvarbu, į kurią Vltavos upės pusę persikelsite būdami centrinėje miesto dalyje, ties kas antru pastatu, gatvele, rūmais, iškaba norėsis stoti, fotografuoti arba darytis asmenukes.
Šiame mieste mes atradome visišką pavasarį: 14 laipsnių šilumos, daug prasegtų paltų ir striukių, šypsenų, saulės, džiaugsmingai nusiteikusių praeivių iš viso pasaulio ir minios smalsuolių apgultos centrinės gatvės.
Čia, beje, pavyko paragauti ir greičiausiai jau šią vasarą Lietuvos pajūrio kurortuose hitu tapsiančio deserto: cinamoninės bandelės, iškeptos tarsi tuščiaviduris ragelis, su šokolado padažu, šviežiomis braškėmis ir kalnu grietinėlės. Pagal pageidavimą toks desertas gali būti patiekiamas ir su įvairiais pabarstais, ir su kitomis uogomis.
Istoriškai desertas, vadinamas „Trdelnik“ čekiškai, buvo patiekiamas be visų šių įdarų. Pastarieji atsirado desertą pritaikius šiuolaikinėms tendencijoms ir pavertus tinkamu socialiniam tinklui „Instagram“.
Už litrą benzino – 1,7 euro
Kadangi mūsų turėto „Ford EcoSport“ standartinės įrangos dalis – miesto gatvėse žavintis 1 l darbinio tūrio variklis, ilgame kelyje ir greitkeliuose, kur vidutinis greitis siekia ir perkopia 130 km/val., tampa ganėtinai ėdriu.
Kol pasiekėme Prahą, vidutinės sąnaudos išaugo iki 8,6 l 100 km. Tad pasipildyti degalų baką teko stoti ne kartą. Žinoma, gamintojas deklaruoja mažesnes degalų sąnaudas nei kad teko pamatyti rodant borto kompiuterį. Mums taupyti nesisekė pirmiausia dėl nemažo vidutinio greičio (greitkeliuose visi juda išties greitai, ypač Vokietijoje, kur netrūksta kelių su apskritai neribojamu greičiu), vėliau – dėl važiavimo siaurais ir vingiuotais keliukais.
Kalbant apie degalų kainas, pigiausia degalų baką užsipildyti Lietuvoje. Čia 95 benzino litras kainuoja 1.18-1.2 euro (įmanoma rasti ir mažiau). Kirtus Lenkijos sieną teks mokėti centu kitu daugiau, Čekijoje – taip pat. Stabtelėjus degalinėje netoli Vokietijos sienos teko užsipildyti degalų baką už litrą mokant 1,53 euro. Bene brangiausiai sklidinas bakas kainavo Šveicarijoje, kur už 42 litrus degalų teko atseikėti maždaug 74 eurus. Po daugiau nei 1,7 euro už litrą.
Vinjetė – visiems metams
Priklausomai nuo pasirinkto kelio į Ženevą, Šveicariją, ant jūsų automobilio stiklo atsiras du arba trys sumokėtą kelių mokestį liudijantys vinječių lipdukai. Lenkijoje, beje, kol kas susimokėti už važiavimą greitkeliu nereikia, tačiau netoli Varšuvos ir Vroclavo statoma bent pora rinkliavos punktų.
Pirmą ant priekinio stiklo teks klijuoti Čekijos vinjetę. Vokietijoje mokėti už kelius lengviesiems automobiliams kol kas nereikia, tačiau jei sumanysite kirsti Austriją, turėkite minty, kad greitkeliuose vinjetė privaloma. Dešimčiai dienų ji kainuoja 9 eurus. Žinoma, visus tikslus galima pasiekti lėtesniais ir nemokamais keliais, tačiau įvažiavę į greitkelį be vinjetės prisiminkite, kad galite užsitraukti 200 eurų baudą.
Paskutinė vinjetė, kurios prireiks – šveicariška. Ir šveicarai neturi jokių variacijų – siūlo metinę vinjetę už 36 eurus.
Valandinės spūstys ir prabangūs kilometrai
Kadangi Ženevoje ir jos apylinkėse dar gerokai prieš automobilių parodą išnyksta pigesnės gyvenamosios vietos, o kainos viešbučiuose už naktį šoka į kosmines aukštumas, nakvynės verta pasižvalgyti Prancūzijoje, maždaug 30-50 km atstumu nuo „Palexpo“. Privalumu kaimyninėje šalyje tampa ir tai, kad šalis priklauso Europos Sąjungai, todėl internetas čia kainuoja tiek pat, kiek ir Lietuvoje.
Tačiau kertant Šveicarijos ir Prancūzijos sieną teks prasisprausti pro kelių mokesčio surinkimo punktą, o netrukus – dar kartą. Už maždaug 6 nuvažiuotus kilometrus mums teko susimokėti 8 eurus. Tarp patarimų keliautojams – nurodymas kelių rinkliavos punktuose rinktis kuo dešiniausią juostą, kurioje tinkami mokėjimai įvairiomis formomis, pvz., kortele arba grynaisiais. Mes savo kailiu išbandėme tai, kad nusprendus rinkliavą sumokėti kortele reikėtų dėl viso pikto turėti ir grynųjų pinigų, mat mokėjimo aparatas sugebėjo „suvalgyti“ lietuvišką kortelę, kurią atgauti pavyko pasiderėjus su tik prancūziškai kalbančiu operatoriumi.
Galiausiai paskaičiavę supratome, kad per kelias dienas važinėjimo pirmyn ir atgal per šį punktą teks susimokėti reikšmingą sumą ir netrukus atradome ilgesnį ir lėtesnį, tačiau nemokamą kelią, jungiantį Šveicariją ir Prancūziją. Ir spūstys pasienyje, beje, čia kur kas mažesnės.
Šveicarijoje, kurios dydis yra trečdaliu mažesnis nei Lietuvos, gyvena 8.4 mln. žmonių. Nemažai jų dirbti čia atkeliauja iš aplinkinių valstybių. Tad, sako vietiniai, stovėjimas spūstyse čia – neišvengiama kasdienybė.
Vienoje tokioje spūstyje teko užstrigti porai valandų vakare, užsidarius parodai, tam, kad įveiktume maždaug 5 km atstumą. Antroje teko įkliūti jau paliekant Šveicariją, Berno prieigose, kur po darbo dienos visi važiavo į miestą ir iš jo. Trečiąją, greitkelyje užsikimšusias visas eismo juostas, teko stebėti važiuojant pusvalandį pro šalį 130 km/val. greičiu.
Ilgesnėms kelionėms reikia kito
„Ford EcoSport“ kantriai atlaikė viską. Tiek daugiau nei 4 tūkst. kilometrų pirmyn ir atgal, tiek serpantinus, sniegynus Lietuvoje ir eismo spūstis Ženevoje. Nesiskundė (nors degalų vartojo labai daug) ir važiuojant Vokietijos magistralėje bei Lenkijos keliais, išmaltais vilkikų.
Visgi kelionės pabaigoje vienbalsiai sutarėme, kad „EcoSport“ mažylis labiausiai tinka miestui ir trumpiems atstumams, kur privalumu taptų jo nedidelis dydis (beveik 4 m ilgio), nedidelio darbinio tūrio variklis ir manevringumas. Ilgesnėms kelionėms kur kas pragmatiškiau būtų pasirinkti didesnį visureigį, turintį taupesnį dyzelinį variklį bei patogesnę galinę sėdynę. Pavyzdžiui, su nedideliu pavydu žvalgėmės į „Ford Edge ST line“, kaip tik pristatytą Ženevos automobilių parodoje „Ford“ stende.
