– Kokią aprangą dėvėjote šitokiame karštyje?
– Kai kur matėme motociklininkus be šalmų, daugiau tokių buvo Nevadoje. Bet mes žinojome, kad mums reikia važiuoti su šalmais, kad galiotų sveikatos draudimas.
Apranga buvo motociklinė striukė su gera ventiliacija, specialūs moto džinsai su kevlano įdėklais, batai – gerai ventiliuojami, bet su apsaugomis. Visą aprangą ir šalmus vežėmės iš Lietuvos.
– Kaip sekėsi su nemažais ir pakankamai sunkiais motociklais keliauti vingiuotais kalnų keliukais?
– Vėliau prasidėjo plieninių žirgų ir mūsų išbandymas kalnų keliais. Tokie vingiuoti, „susukioti“ keliai retai kur būna. Tačiau keliai buvo asfaltuoti, ir nors kartais ir labai siauri, didelių problemų neturėjome. Esame ne kartą „treniravęsi” Alpėse ir kituose Europos kalnuose.
Pakeliui stojome mažuose miesteliuose, bariukuose, gerėme kavą, vandenį bei dalijomės įspūdžiais su vietiniais. Ir puikiai nusiteikę keliavome toliau. Juk smagu, kai baro šeimininkas pasako, kad žino, kur yra Lietuva, kad turi draugą lietuvį, kuris dažnai užeina į barą.
Juk smagu, kai baro šeimininkas pasako, kad žino, kur yra Lietuva, kad turi draugą lietuvį, kuris dažnai užeina į barą.
– Minėjote, kad lankantis prie sekvojų, netoliese degė miškas...
– Taip, įveikę virš 300 km kalnų keliais, pasiekiame Sekvojų ir Karalių kanjono nacionalinį parką. Ore jautėsi dūmų kvapas, budėjo daug ugniagesių brigadų – kelias į kanjoną buvo uždarytas dėl gaisrų miškuose. Su gaisrais buvo kovojama sunkiai: kaip sakė ugniagesiai, dirbo net 2 000 žmonių...
Tačiau pavyko apžiūrėti didžiąsias sekvojas – tai didžiausi ir seniausi medžiai mūsų planetoje. Pats didžiausias jų – vardu Generolas Shermanas, kuriam net 2200 metų. Netikėtai laukymėje pamatėme mešką su meškiuku. Stebėjome išsižioję, nedrįsome eiti artyn.
– Po įspūdingos gamtos reginių sugrįžote į miestą. Koks yra San Fransiskas?
– Po kelionės gamta, parkais, miškais vėl patekome į didmiestį. Čia buvo vėsiau – temperatūra apie 20° C. Motociklais pervažiavome įžymųjį San Fransisko „Auksinį tiltą“ du kartus – pirmyn ir atgal. Pasirodo – jis visai ne auksinis, ir dar debesys pakibę ant jo. Apžiūrėję tiltą, kilome motociklais į labai statų kalną (ne vienai keleivei buvo baisu, vyrai – neišsidavė), tada patekome į unikalią gatvę: siaurą, vienpusio eismo, labai stačią ir vingiuotą.
Tiems, kurie anksčiau nebuvo lankęsi San Fransiske, pasirodė, kad vienos dienos ir nakties miestui apžiūrėti – per mažai.
Vėliau, palikę motociklus viešbučio aikštelėje, pėstute ir legendiniu San Fransisko tramvajumi bastėmės po žymesnes miesto vietas: uostą, centrą, J.Kerouaco alėją, kai kurie spėjo aplankyti ir įžymius džiazo klubus ir grįžo nakvynei tik su paskutiniu tramvajumi. Tiems, kurie anksčiau nebuvo lankęsi San Fransiske, pasirodė, kad vienos dienos ir nakties miestui apžiūrėti – per mažai.
Kitą rytą tik po geros valandos pavyko ištrūkti iš San Fransisko kamščių. Sukome link Ramiojo vandenyno pakrante vinguriuojančio gražaus kelio „Pacific way, No. 1“, kuris tęsiasi 600 km. Važiavome pro derlingus laukus: veikė laistymo sistemos, žaliavo augalai, vėjas atnešė braškių kvapą...
