– Toliau – Los Andželas, Santa Barbara, Santa Monika ir istorinis kelias 66. Papasakokite plačiau.
– Pirmasis sustojimas – Santa Monikoje, toje vietoje, kur prasideda (o gal baigiasi?) JAV istorinis „66 kelias“ („Route 66“), sujungęs JAV rytinę ir vakarinę pakrantes. Pasivaikštome Santa Monikoje, ir „66 keliu“ važiuojame į viešbutį, esantį Holivude. Ir vėl karšta (daugiau negu 30°C), mieste siaubingai daug mašinų – juk buvo penktadienio popietė!
Kitą dieną važiavome pro „Džošua medžių parką“. Šie medžiai – lyg dideli kaktusai, senos jukos, augančios retai dykumoje. Išsukome iš kelio, nusukome į „Pionierių kaimą“. Viena smėlėta gatvė su senoviniais pastatais abiejose gatvės pusėse atrodė kaip iš kino filmo! Fotografavomės prie kiekvieno namo kampo.
Sustojome ir senoviniame Otmano miestelyje: lyg sustingęs vaizdas iš tų laikų, kai „Route 66“ buvo pagrindinė JAV arterija.
Na, ir pagaliau įvažiavome į legendinį kelią – ant asfalto išpiešti ženklai „Route 66“. Sustojome „Roy’s stop“. Tai – vieniša benzino kolonėlė ir motelis viduryje dykumos. Vienintelis kolonėlės darbuotojas (turbūt Roy’us) – vietinis kaubojus su dideliu koltu ant diržo.
Vėliau sutikome vokiečių baikerių grupelę, dalijomės įspūdžiais. Pamatę mūsų liemenes, sustojo ir keturi lietuviai, keliavę po JAV automobiliu.
Toliau judėjome legendiniu keliu. Vienoje vietoje jis buvo uždarytas, tad važiavome aplinkui. Karšta, temperatūra virš 35°C. Kai kelias susiaurėjo, privažiavome ypatingai gražų kalnų ruožą. Sustojome ir senoviniame Otmano miestelyje: namai seni, gatvėje išdidžiai vaikščiojo nemažai asiliukų. Lyg sustingęs vaizdas iš tų laikų, kai „Route 66“ buvo pagrindinė JAV arterija.
O tada ir vėl kilome į kalnus, važiavome vingiuotais ir siaurais kalnų keliukais. Persiritome per „Stigreaves“ kalnų perėją, nusileidome nuo kalnų ir mėgavomės morkų pyragu senovinėje legendininėje baikerių kelio kavinėje. Nakvojome Kingmano miestelyje Arizonoje, esančiame 66 kelyje.
Kitą dieną „Route 66“ keliavome per Arizoną link „Didžiojo kanjono“. Pakeliui – keli labai gražūs istoriniai miesteliai, kuriuose sustojame pasivaikščioti. Visą popietę bei vakarą praleidome kanjone: vaikščiojome ir žvalgėmėms vis kitose apžvalgos aikštelėse besigėrėdami didingu gamtos kūriniu.
– Koks yra „Monumentų slėnis“?
– Važiuodami palei „Didžiojo kanjono“ kraštą stojome vaizdingose vietose, grožėjomės gamta.
Po truputį judėjome „Monumentų slėnio“ link. Ir štai, prieš akis pradėjo kilti raudonieji kalnų paminklai – įvairių formų ir dydžių. Tiems, kas pamatė šį slėnį pirmą kartą, pritrūko žodžių... Kas matė šį reginį jau ne pirmą kartą, taip pat žiūrėjo nekvėpuodami. Gamtos didybė!
Mūsų viešbutis buvo pačioje slėnio širdyje, tad prieš akis stūksojo gamtos paminklai. Visi sėdėjome iki sutemų balkonuose stebėdami, kaip, besileidžiant saulei, keitėsi gamtos spalvos. Naktis buvo labai trumpa: kėlėmės paryčiui tekant saulei – žiūrėti, kaip keičiasi „Monumentų slėnio“ gamtos stebuklai juos apšviečiant saulei. Likome sužavėti.
– Ar kelionėje būta ginčų ar nesutarimų?
– Prasidėjus antrai kelionės savaitei pasigirdo kalbų „pasiilgau namų“ ir kai turėjome važiuoti į Palm Springso miestelį dykumoje, entuziazmo kažkodėl nebeliko. Tad buvo šioks toks „sukilimas laive“: vieni siūlo važiuoti per aplinkui, kalnus, kiti – minti tiesiąja. Komanda nubalsavo važiuoti tiesiai... greitkeliu. Kapitonas graužėsi, bet tautos noras jam yra įsakymas.
– Viena yra vairuoti, valdyti motociklą, bet kita – būti keleiviu. Jūsų komandoje visi ekipažai (išskyrus vieną) vyko poromis, su merginomis ar žmonomis. Kaip kelionę atlaikė moteriškoji komandos pusė?
– Atlaikė gerai, nes ši išvyka joms buvo jau ne pirmoji kelionė motociklu. Dauguma sutiko, kad viešnagė buvo įspūdinga, ir sakė, kad važiuos dar.
– Kelionės metu aplankėte 7 nacionalinius parkus. Kuo jie skyrėsi vienas nuo kito?
– Sunku pasakyti: jie visi skirtingi ir savaip gražūs, reikia pabūti visuose.
Be jau minėtų, dar lankėmės ir Josemito nacionaliniame parke. Išnirus iš tunelio abipus upės atsiveria ypatingo grožio uolėti kalnai. Didelį įspūdį visiems padarė labai stati 900 metrų aukščio granito siena – uola, pavadinta „El Capitan“ vardu, į kurią kopti atvyksta alpinistai iš daugybės šalių.
Aplankėme ir Nacionalinį Arkų parką, kur, pakilus į kalnus, atsiveria nuostabios raudonų, oranžinių, geltonų spalvų kalnų figūros. Raudonos spalvos kalnus keičia įvairių atspalvių pilki, geltoni. Stabtelėjome apžiūrėti senovės žmonių piešinių ant uolų. Važiuodami toliau netekome amo: abiejose kelio pusėse atsivėrė prarajos, o neplatus kelias tęsėsi kalnų keteromis! Stojome ir godžiai rijome vaizdus akimis.
Gražiais keliais atvykome į Bryso kanjono parką Jutoje. Atvažiavę į apžvalgos vietą, kur gerai galima matyti kanjono grožį, nustėrome: įspūdis buvo toks, kad matėme lyg iš šlapio pajūrio smėlio ištekintas smėlio pilis. Dideles ir raudonos spalvos, sustatytas tarp kalnų...
Pakeliui pravažiavome ir neapsakomo grožio Ziono nacionalinį parką, kur kalnai – tamsiai raudoni, net asfalto spalva „pritaikyta“ – bordo spalvos. Įspūdingi serpantinai ir ilgas tamsus tunelis, prieš kurį parašyta: „Nusiimkite akinius nuo saulės – tamsus tunelis“.
– Tad kas kelionėje paliko didžiausią įspūdį?
– Skirtingai: vieniems – „Didysis Kanjonas“, kitiems – „Monumentų slėnis“. Man asmeniškai – važiavimas istoriniu „Route 66“: gamta, supanti ši kelią, nuostabūs senoviniai miesteliai ir daug motociklininkų.
– Kokie planai sukasi galvoje kitai, artimiausiai kelionei?
– Kitą vasarą planuojame keliones Europoje. Tačiau 2017 m. sezono planuose – vėl Amerika. Tik šį kartą – JAV šiaurinė pusė, Jeloustono nacionalinis parkas, žymus savo geizeriais ir geoterminiais reiškiniais, įtrauktas ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, Juodieji kalnai ir didžiausia pasaulyje motociklininkų šventė – suvažiavimas, vykstantis Sturgyje. Taip pat dar nebuvome ir planuojame aplankyti „Harley-Davidson“ muziejų Milvokyje ir „Rock’n’roll Hall of Fame“ muziejų Klyvlande.
