Kaita ir iššūkiai
Kelionė APL visada yra unikali, net jeigu važiuojama tuo pačiu maršrutu kiekvienais metais. Unikali, nes kiekvienas dalyvis patiria savitus nuotykius ir iššūkius, parsiveža savitus atsiminimus. Tačiau iššūkius patiria ir pats APL – kaip legenda ir renginys.
Bene rimčiausias iššūkis APL organizacijai yra kintanti Lietuvos gamta. Vis daugiau sunkiai pravažiuojamų keliukų yra tvarkomi, vis mažiau lieka klampių, pelkėtų plotų, tikrų smėlynų – žodžiu, skaniausių endurinių vietų. Vis daugiau ir išbraukiama vietų iš maršruto, kad nebūtų kliudoma saugomų teritorijų. Dėl šių priežasčių maršrutas sparčiai lengvėja. Kad APL išlaikytų savo legendinį statusą, maršrutą turbūt reikės neišvengiamai koreguoti.
Taip pat, paprastai ši kelionė surinkdavo daugiau negu 100 dalyvių, o šiais metais važiavo tik 65. Viena vertus, sparčiai daugėja enduro renginių – atsirado Lietuva X projektas, 4x4 Perimetras pernai „atidarė“ moto klasę; daugėja hard enduro motociklų, kurie aktyvai dalyvauja ne tik Pabradės, bet jau ir Ruklos raliuose, taip pat vis daugiau lietuvių vyksta atostogauti į Karpatų kalnus Ukrainoje ar Rumunijoje, dalyvauja raliuose užsienio šalyse... Antra vertus, mažėjantis dalyvių skaičius gali būti traktuojamas kaip grįžimas prie šaknų. Prieš 16 metų, kai gimė ši kelionė, važiuojančių nebuvo nė dešimties. Tai buvo veikiau draugų sumanymas apvažiuoti Lietuvą per kelias dienas.
Dar vienas iššūkis – tai dalyvių kaita. Jeigu prieš 3 metus buvo galima stebėti labai ryškų naujokų atėjimą į enduro pasaulį, kur daugmaž 80 nuošimčių dalyvių važiuodavo pirmą kartą, dabar šis skaičius vėl panašiai išsilygina – daugėja naujos kartos „senių“ važiuotojų. Seniai jie ne pagal amžių, o APL stažą.
APL senbuviai
Viena yra APL pirmeiviai – tie, kurie važiavo nuo pradžių ir užkūrė idėją. Mintis apvažiuoti Lietuvą gimė a.a. Linui Ramanauskui, kurio garbei kelionė yra iki šiol tęsiama. Kita yra APL senbuviai, kurie važiuoja metai iš metų. Daugiausia kartų – jau net 13-a – APL apsuko du legendiniai senbuviai – Redas Ringaitis ir Dainius Raslanas. Šie vyrai yra verti atskiro straipsnio – kodėl iki šiol vis dar suka aplink Lietuvą, kokius nuotykius labiausiai įsimena ir kaip keičiasi Lietuva bei pati kelionė.
Žvelgiant iš Redo ir Dainiaus perspektyvos 5-as APL turbūt būtų tik gera pradžia, bet šie dalyviai yra veikiau išimtis negu taisyklė, todėl žvelkime iš daugumos pozicijos – 5 kartai yra pakankamai, kad galima būtų vadintis APL senbuviu.
Vienas iš tokių buvo ir savo 5-ąjį APL šįmet apvažiavo Valdas Leščevičius su žentu Deividu Romikaičiu. Suvalkietis iš Turčinų taip pat turi smagią, autentišką savo APL istoriją. Ne vienerius metus jis matė ir girdėjo pro šalį lekiančius APL dalyvius – netruko ir susidomėti. Peržiūrėjęs visus vaizdo įrašus atvyko į Vištyčio stovyklavietę, išklausinėjo dalyvius apie motociklus ir nusprendė startuoti 2015-aisiais metais.
Įkalbinęs tuo metu dar būsimą žentą Deividą, jiedu įsigijo naujus KTM motociklus ir iki šiol suka aplink Lietuvą neketindami sustoti: „Visi APL‘ai, kuriuose dalyvavau, labai patiko ir tik gerėja kuo daugiau jų apvažiuoji. Geresnio renginio neįsivaizduoju. Kiekvieną APL‘ą važiuoju kažkieno garbei: pirmas buvo skirtas mano tėtei, antras – mamai, trečias – žmonai, ketvirtas – vyresniajai dukrai, penktas – jauniausiai dukrai. Šeštąjį APL skirsiu broliui“, – teigia Valdas. Beje, Deividas, apvažiavęs Lietuvą jau 4 kartus, tradiciškai visada dalyvauja ir Lėtojo važiavimo rungtyje: 2 kartus iškovojo pirmąją vietą, šįmet – antrąją.
Naujieji metai, kurie nutinka vasarą
Senbuve galima įvardinti ir vieną merginą, važiuojančią tradiciniu maršrutu – tai motociklininkė.lt autorė Aldona Pieva. Iki šiol aplink Lietuvą ji sukdavo kaip vienintelė mergina kartu su 100 vyriškosios lyties atstovų.
Motociklininkė pasakoja: „Per tuos šešis APL vairavau vis skirtingus motociklus, keitėsi Lietuva ir maršrutas, komandos nariai, susibrandino draugai, tačiau svarbiausia – keičiausi aš. Atvykau į enduro kaip naivi ir tikinti pasauliu mergiotė – juk pirmąjį APL apsukau pardavusi savo street'ą ir išsinuomavusi enduriką DR! Tada, pirmaisiais kilometrais, supratau, kad čia ir dabar yra mano vieta – gamtoje, Lietuvoje ir su motociklu. Ir nors per enduro metus ragavau daug pamokų (kai kurias iš jų ir išmokau), bet būtent per APL – savotišką atskaitos tašką, mano Naujuosius metus, kurie būna vasarą – ypač aiškiai galėjau stebėti kaip brendau, augau ir sutvirtėjau. Kaip asmenybė ir kaip vairuotoja.“
Iš visų APL kelionių, Aldona Pieva išskiria savo pirmąją: „Jeigu reikėtų palyginti, pats ypatingiausias buvo pirmasis APL – jis toks vienintelis ir nepakartojamas. Jį atsimenu net detaliai, o štai visi kiti – susilieja į bendrą įspūdžių, nuotykių, kilometrų, vėjo, gamtos, Lietuvos, draugų ir juoko puokštę. Niekada gyvenime nepamiršiu to pirmojo ankstyvo ryto, kai saulė švietė į kambarį ir aš, spurdančia širdimi, segiausi šarvus. Kaip spinduliai kuteno mano akis veidrodyje ir kaip jos tada žiūrėjo... Išskirtinis buvo ir šis, šeštasis APL – man ypač techniškas, turbūt, labiausiai iš visų. Nebeužtenka tiesiog apsukti Lietuvą, norėjosi tai padaryti dar geriau.“
Tačiau pagaliau ji – nebe vienintelė. Aldona ypač džiaugiasi, kad atsirado ir dar viena mergina važiuotoja.
Pirmasis APL – kosmosas
Ir ta mergina – Ieva Ciesiūnaitė – 25-erių metų buvusi bankininkė mėgsta išbandyti vis naujus dalykus: „Esu toks žmogus – man viskas įdomu, bandau viską, ką tik galiu. Ne tik motociklus: slidinėju kalnų slidėmis, važinėjau MTB dviračiais tokiais pačiais keliais kaip dabar APL motociklu, moku vienračiu važiuoti, žongliruoti, vaikščioti lynu, ant kojūkų, burlente plaukioti, groju, dainuoju. Mane veža pažinimas ir atradimas kažko naujo – o kas labiausiai patinka tęsiu toliau. Motociklas mane labai užkabino.“
Paklausta apie tai, ar APL atitiko merginos lūkesčius, Ieva neslepia: „Pažiūrėjau visus APL video – labai užvedė, patiko, užkabino – vat čia tai žmonės važiuoja. Tai yra iššūkis, išbandymas. Pats APL buvo lengvesnis negu įsivaizdavau – tiek prisižiūrėjau ir avarijų, ir kaip kone per ežerus plaukia su motociklais, tad buvau nusiteikusi, kad mirsiu kiekvieną dieną, kad bus labai sunku, bet taip nebuvo. Buvo labai sunku, bet nebuvo mirtinai sunku.“
Pasak merginos, kiekvieną dieną ji išmokdavo vis kažką naujo: „Gavau labai stiprią komandą, vedlį, tai man buvo gera patirtis, pamokos. Jaučiuosi labai patobulėjusi, tarsi kitame lygyje. Tempas buvo geras, norėjau pasivyti vyrus ir jų nestabdyti, stengiausi. Visa šita savaitė buvo kažkas fantastiško, kosmosas, atitrūkimas nuo visko. Labai gaila, kad ji baigėsi ir visi išsiskirstė – tarsi nebūta.“
I.Ciesiūnaitei labiausiai įsiminė paskutinės dienos – pasak jos, buvo „labai daug smėlio, provėžos, labai baisu, įsitvėriau į tą motociklą, gazas dugnas, kiaurai praėjau ir pro medžius. Labai gerai lėkėm ir nuo Druskininkų, skriejom miško keliukų trasa, labai gerai ėjom. Ruožas superinis, ir Dakaras – buvo tiek įspūdžių! Rankos drebėjo – pradžioje iš baimės, po to iš džiaugsmo, kad nieko nesusilaužiau ir motociklas neužlūžo. Labai smagus buvo ir Lietuvos apendiksas.“
Pirmą kartą APL istorijoje
Pirmą kartą APL istorijoje tradiciniu maršrutu važiavo ekipažas dvisėda – jau 5-ąjį savo APL sukantis Vytenis Mikelionis keliavo kartu su keleive, savo mergina Aurelija Uogintaite. Tiksliau, jie ne tik važiavo, bet visą maršrutą ir įveikė. Galbūt kelionės pradžioje toks iššūkis tiek patiems važiuotojams, tiek kitiems dalyviams atrodė sunkiai suvokiamas, tačiau ketvirtą – poilsio – dieną, šie du pankai tradicinėje lėto važiavimo rungtyje nugalėjo prieš daugmaž 20 dalyvių ir užėmė net trečią vietą! Nuo tada abejojančių jų gebėjimais ir nuoširdumu – paimti visą maršrutą – nebeliko. Tiesa, pradėję kelionę komandos rikiuotės gale, kelionės paskutinėmis dienomis jiedu lėkė jau arčiausiai vedlio.
Vytenis pasakoja: „Kodėl dvisėda!? Pirma kartą, tai buvo ištarta juokais, po mano 4 APL‘o. Niekada nepagalvojau apie tai rimtai, nes man tai atrodė nesaugu. Šiais metais neplanavau važiuoti ir apie tai nebegalvojau. APL registracija ėjo link pabaigos... Mes sėdėjome ir diskutavome, ką čia įdomaus nuveikus šiais metais. APL. Dvisėda. Kada, jei ne dabar!? Pasidaviau Aurelijos įkalbinėjimams. Skambutis Aldonai, APL‘o organizatoriams, bei kitą dieną suderinta motociklo nuoma. Viskas ok. Pradedam.
Dvisėda esame važiavę nedaug, paskutinį kartą prieš 5 metus ir tik asfaltu. Motociklas nepažįstamas. Bet esu ramus – šiemet pagaliau pradėjau važiuoti taip kaip noriu, be streso ir užtikrintai. Aurelija pasitikiu visiškai – žinau, kad ji susitvarkys. Startas. Pirmi posūkiai, Aurelija puikiai laikosi visų duotų instrukcijų, dirba kiekviename posūkyje ne ką mažiau nei aš, tad koncentruojuosi ties motociklo valdymu. Pirmas smėliukas – tai ko labiausiai bijojau – atsuku rankeną iki galo ir... šypsausi nuo ausies iki ausies! Va čia tai tankas! 350kg! Toks mūsų bendras svoris, skrodžia smėlį tiesia linija kuo sklandžiausiai,“ – pasakodamas įspūdžius šypsosi V.Mikelionis.
Didelis iššūkis, bet malonus
Dvisėdos ekipažas atsilikdavo turbūt tik pievose ir smėlynuose. Pievų keliukuose judėdavo lėtai per visas kliūtis, duobes, o smėlyje kovojo dar kitą kovą. Tačiau dvisėda nereiškia, kad jie buvo komandos stabdis ar kad komanda vilkosi paskutinė. Vytenis prisimena: „Pirmos dienos pavakare įsukam į stovyklą nesuprasdami koks čia tas mūsų tempas buvo ir... mūsų komanda pirma! Ir iš tiesų, visos kelionės metu mes laikėm tikrai didelį tempą, didžiausią iš visų mano pravažiuotų 5-ių APL‘ų. Keista, bet taip gavosi. Mūsų vedlys tikrai gerai suko rankeną.
Mus stabdė tik nuolatiniai komandos techniniai gedimai, dar kartais rasdavom laiko ir nusimaudyti ar įdomesni objektą aplankyti. Visus griovius, įkalnes, nuokalnes – absoliučiai viską – įveikėme dvisėda, Aurelija nulipdavo tik kai motociklas pakibdavo ant dugno. Transalpas važiuoja minkštai ir maloniai, reikėdavo stabtelėti tik prieš dideles duobes, juk pilnai atsistoti negalėjome, užpakalius kilstelėdavome tik kai tikrai reikėdavo.“
Tai buvo didelis iššūkis, bet malonus. Turbūt ne veltui, to dar niekas nėra padarę iki mūsų
Na, o didžiausias iššūkis šiam ekipažui buvo klampus smėlynas nuo Zervynų iki Varėnos: „Pradžia – antras bėgis, atsuku rankeną, greitis apie 60 km/val. Sunkiai bepataikau į kelią, sėkmingai grįžtame ir bandau vėl. Ir vėl kelio ploto neužtenka. Bandome dar – didelė duobė ir mes stryktelime į orą. Vos sukontroliuoju. Ilgas vakarykštis pasisėdėjimas prie laužo tikrai jaučiasi – koncentracijos nėra, pradedu abejoti ir pasiduodu. Pažiūriu į navigaciją – dar liko 7 km. Sakau, gal nusukam į mišką. Aurelija neleidžia – turim „paimti“ viską. Reikia tai reikia. Vargstu klampiame smėlyje pirmu bėgiu – kur jo mažiau, lekiam greičiau.
Taip ir pralėkė APLas – sklandžiai ir smagiai. Negriuvom nei karto. Visą laiką reikėjo būti maksimaliai susikoncentravus, klaidos kaina galėjo būti per brangi. Bet būtent tuo ir mėgavausi, taikydamas visas savo sukauptas teorines ir praktines žinias. Tai buvo didelis iššūkis, bet malonus. Turbūt ne veltui, to dar niekas nėra padarę iki mūsų,“ – faktą konstatuoja Vytenis ir Aurelija.
Pradžiamokslis ir atostogos
Mantui Klevickui šis APL irgi buvo pirmasis. Nors prieš APL'ą jam kilo daug minčių, ar pavyks – iš pasakojimų atrodė, jog bus neįmanomai sunku – ir ar nenuvils komandos narių savo tempu, ar patemps fiziškai. Pasak jo, net kolegos darbe juokaudami norėjo padaryti totalizatorių, po kiek dienų Mantas nusirašys: „Visgi buvau išlėkęs tik keletą kartų palakstyti su savo žiogu. Tačiau, atrodo, visus nuogąstavimus pavyko paneigti ir su minimaliomis traumomis užbaigti trasą.“
Nors M.Klevickas girdėjo pasvarstymų, kad maršrutas nesikeičia ir viskas lengvėja – jam vis tiek viskas atrodė sudėtinga ir nauja: „Kelionė tikrai nebuvo lengva, teko lipti ne kartą per save ir išeiti iš komforto zonos. Bet dėl superinės komandos, jų pastovaus palaikymo, patarimų ir paskatinimų stengiausi neatsilikti ir tobulėti. Praėjo tik savaitė, bet atrodo, jog jau seniai pažįsti tuos žmonės, su kuriais važiuoji visą dieną ir dar vakare prie bokalo norisi pabūti. Be to, dauguma visų dalyvavusių žmonių yra labai draugiški, atviri ir visada pasiruošę pagelbėti.“ Mantui APL'as man buvo ne tik kaip Lietuvos gamtos pažinimas ar važiavimo technikos tobulinimas, bet – turbūt labiausiai – APL‘as buvo naujos pažintys: „Jau pradedu galvoti su kokiu kitu motociklu reikės ateinančiais metais važiuoti,“ –linksmai į ateitį žvelgia šviežias enduro naujokas.
Mantas važiavo komandoje „2 DAMOS ir co“ kartu su klasės draugu, o dabar ir vedliu Andriumi Mikalausku. Vedlys jis buvo irgi naujai iškeptas: „Šių metų APL man buvo antras ir kitoks. Pernai važiavau su savo KTM 525 EXC hard’u, šiemet – su nuomotu Suzuki DR 650 soft’u. Visgi ne motociklo tipas, o patirtis, įgyta per pirmąjį APL ir vienerius metus enduro pasaulyje lėmė, kad grįžau ne toks pervargęs kaip pernai. Pamenu, pernai po trijų kelionės „išgyvenimo žaidimo“ dienų įsikandus vairą ant KTM balnelio, negalėjau net pirštinės užsidėti – ranka į kumštį susispausdavo pati.
Na, o šiemet vedžiau komanda ir tai buvo kita atsakomybė – nenugrybauti, neperskubėti, negrįžti naktį, laiku sustoti. Antruoju APL labiau mėgavausi, neskubėjome, juokėmės, remontavomės, remontavomės, remontavomės, ir vis tiek grįždavome ne paskutiniai! Lietuvos vaizdai išliko įspūdingi, kompanija gera, laikas kelyje ir stovyklose – nerealus! Tai tikros atostogos arba kitaip – RESET mygtukas,“ – pasakoja A.Mikalauskas.
„Aiškiai kažkas nesigavo“
Andrius paminėjo gedimus – o tai yra neišvengiama APL romantikos dalis. Tačiau tos romantikos šiais metais itin daug matė ir patyrė savo antrąjį APL važiuojantis Šarūnas Padervinskas. Jo motociklas „Suzuki DR 650“ nuolatos gedo – tokį besiožiuojantį aparatą retai kada pamatysi. Turbūt tuos ragus rodė, nes jau prašosi perrenkamas, tačiau Šarūnas nepasidavė ir vistiek APL užbaigė: „Mano antrasis APL'as – dvigubi nuotykiai. Jei pirmo APL'o frazė buvo „šiek tiek gaunasi, šiek tiek – ne“, tai šią kelionę aiškiai kažkas nesigavo.
Galima tik pajuokauti, kad motociklui su amžiumi jau tenka tiesti palutes ir dėti pampersus
Nors pirmą vakarą stovyklavietę pasiekėme pirmi, čia džiaugsmas ir baigėsi – pastebėjau pirmuosius gedimus. O jų per šį APL‘ą buvo gerokai per daug – turbūt dalyvavimas Lietuva X 1000 km/ 24 val. atėmė paskutinį DR kvapą. Tie gedimai, iš tų, kuriuos prisimenu, būtų: pakeisti 4 sankabos trosai, gal 10 kartų perrinktas kuro kranelis (kuris tiesiog atsisakė nustoti pylęs kurą), užsikimšęs karbiuratorius (kurį ardžiau, valiau), pamestos-nudegusios žarnelės, išbėgęs šakės tepalas, neveikianti užvedimo relė, Akmenės karjere nulėkusi grandinė (gerokai apdaužydama viską aplinkui, dėl to reikėjo atsisakyti ir kelių „nereikalingų“ detalių), lūžęs posūkis ir plastmasė, pradėję byrėti guoliai, pamestas variklio dangtelis (atsisveikinta su visu variklio tepalu pakeliui link finišo), na ir, žinoma, jau tradicija tampantis, visą tepalą išpylęs amortizatorius...“
Pasak Šarūno, dabar, viską prisiminus, raitosi šypsena ant veido, bet stovint lietuje, vėl ir vėl taisant gyvybę prarandantį motociklą, nuotaika nebuvo tokia pakili. „Galima tik pajuokauti, kad motociklui su amžiumi jau tenka tiesti palutes ir dėti pampersus
. Visgi tai yra dalis APL'o iššūkio, kurį dabar jau džiaugiuosi įveikęs. Džiaugiuosi antrą kartą pasirinkęs tokias atostogas ir negaliu sakyti, kad APL'as nepavyko: juk turėjau progą pasigrožėti Lietuvos gamta, gerai praleisti laiką su puikia komanda, kuriai esu dėkingas už kantrybę laukiant ir padedant tvarkytis su technika, ir atsipūsti nuo miesto šurmulio ir kitų rūpesčių. Nepakartojama, nebent kitais metais!“ – apibendrina savo patirtį ir, iš esmės, viso APL’o esmę, optimizmo nestokojantis Š.Padervinskas.
