Praeitą kartą žvilgtelėjome į „Lamborghini“ į viršų vertikaliai atsidarančias dureles, o šįkart bus aprašyta „gullwing“ tipo durelių istorija, įdomiausi tokias dureles turintys automobiliai bei jų privalumai ir trūkumai.
Kaip atrodo „gullwing“ durelės ir iš kur jos atsirado?
Tikriausiai daugelis automobilių entuziastų iš karto suprato, apie ką šis straipsnis. „Gullwing“ tipo durelės automobilių pasaulyje yra labai garsios ir atrodo tikrai įdomiai. Kai kurių klasikinių automobilių pasiūla auga vien dėl šių durelių – jos net gana nuobodų dizainą turintį kūrinį paverčia ypatingu ir kolekcionierių medžiojamu eksponatu. Bet kaip iš tiesų atrodo „gullwing“ tipo durelės?
„Gullwing“ tipo durelių vyriai yra montuojami automobilio stogo viduryje. Jos atsidaro tiesiai į viršų, kaip ir praeitą kartą aprašytos „žirklinės“ durelės, bet išlaiko horizontalią padėtį. Pats mechanizmo pavadinimas atsirado todėl, kad atidarytos durelės kažkam priminė kiro sparnus („gull“ angliškai reiškia „kiras“, o „wing“ – sparnas). Mechanizmą būtų galima vadinti ir lietuviškai („kiro sparnų“ durelės), tačiau liksime prie visiems lengvai atpažįstamo „gullwing“ vardo. Tikriausiai daugelis automobilių entuziastų mano, kad pirmą kartą „gullwing“ tipo durelės buvo sumontuotos „Mercedes-Benz“ automobilyje, bet ar žinote, kodėl jos tada buvo panaudotos?
Iš tikrųjų, šios durelės gamybos prasme nėra labai geros jau vien todėl, kad jų forma yra daug sudėtingesnė nei įprastai atsidarančių durelių. Jos keičia visą automobilio kėbulo konstrukciją, todėl inžinerine prasme toks pasirinkimas nėra praktiškas. Visgi, „Mercedes-Benz“, galima sakyti, kito pasirinkimo paprasčiausiai neturėjo, kai 1952 metais 300SL (W194) lenktyniniame automobilyje sumontavo „gullwing“ dureles. Pati automobilio konstrukcija buvo tokia, kad slenksčiai buvo labai aukšti, o patį kėbulą norėta išlaikyti kuo žemesnį. Tai reiškė, kad durelių anga bus itin maža, nebent bus atsisakyta dalies stogo.
Todėl „Mercedes-Benz“ inžinieriai nusprendė, kad patekimas į automobilį bus daug lengvesnis, jei durelės atsidarys į viršų, o jų vyriai bus stogo centre. Tai yra dalis stogo taps durelių dalimi ir lenktynininkai galės nesunkiai patekti į automobilį per gana didelę angą. Visgi, būtina paminėti, kad nors šio išradimo šlovė dažnai priskiriama „Mercedes-Benz“, tokios durelės automobilių pasaulyje buvo pasirodžiusios ir anksčiau.
1939 m. pasaulį išvydo „Bugatti 64“ koncepcija su labai panašiomis durelėmis. Jos taip pat turėjo vyrius stogo viduryje ir atsidarė tiesiai į viršų. Tiesa, prancūzai šias dureles pakrikštijo drugelio, o ne kiro sparnų garbei, o ir pats mechanizmas buvo šiek tiek kitoks. Be to, prancūziškai elegantiškas automobilis niekada nebuvo baigtas – trys egzemplioriai buvo pradėti, bet nė vienas nebuvo iki galo užbaigtas.
Plaukiančiais automobiliais pagarsėjęs Hannsas Trippelas, kuris prieš karą vieną po kito kūrė nesėkmingus prototipus, šioje istorijoje turėjo svarbų vaidmenį. Antrajam pasauliniui karui pasibaigus, jis trims metams pateko į kalėjimą už kolaboravimą su nacistine valdžia, o išėjęs vėl ėmėsi senų darbų. 1950 m. Hanoveryje jis pristatė naują koncepcinį automobilį – „Trippel SK-10“. Jis, žinoma, turėjo plaukti. Todėl slenksčiai turėjo būti gana aukšti, kad į saloną nepatektų vandens. Tam inžinierius ir sugalvojo „Gullwing“ tipo dureles, kurias po poros metų „Mercedes-Benz“ ir pasiskolino. Tiesa, „Trippel SK-10“ durelės turėjo dvigubus vyrius – šiuo atžvilgiu jos panašesnės į „Tesla Model X“ dureles nei į 300SL. Bet kuriuo atveju, tikruoju „gullwing“ tipo durelių pradininku galima laikyti „Bugatti 64“ prototipą arba „Trippel SK-10“ prototipą, o štai šlovę joms neabejotinai atnešė „Mercedes-Benz 300SL“. Pats Hannsas Trippelas vėliau, po dar ne vieno nesėkmingo automobilinio projekto, išgarsėjo kaip garsiausio plaukiančio automobilio „Amphicar“ kūrėjas.
Taigi, 1952 m. pasirodė lenktyninis 300SL (W194), o po poros metų, 1954-aisiais, ir keliams skirta jo versija W198. Tuo metu tai buvo greičiausias automobilis pasaulyje ir pirmasis serijinės gamybos automobilis su varikliu, turinčiu tiesioginio įpurškimo sistemą. 300SL padėjo „Mercedes-Benz“ markei įsitvirtinti JAV rinkoje, kur jis ir buvo pristatytas. Automobilių istorikai ir entuziastai dažnai teigia, kad būtent klasikinis 300SL ir buvo pirmasis pasaulio superautomobilis, o ne vėliau pasirodžiusi „Lamborghini Miura“.
300SL pasižymėjo itin elegantiškomis linijomis, puikiomis dinaminėmis charakteristikomis ir tikrai išsiskyrė iš kitų tuo metu JAV parduodamų automobilių masės. Greitai šalia 3 litrų 212–222 AG (158–166 kW) versijos atsirado ir kiek sunkesnė, pigesnė ir ne tokia greita versija su 1,9 l varikliu, kuri turėjo įprastas dureles dėl vienos labai paprastos priežasties – tai buvo kabrioletas. 300SL taip pat buvo pardavinėjamas kaip kabrioletas – tai buvo populiaresnė jo versija.
Vėliau, 1963 m., „gullwing“ tipo durelės dingo iš „Mercedes-Benz“ modelių gamos. Jos sugrįžo tik 2010 m., kada pradėtas gaminti „Mercedes-Benz SLS AMG“. Šis didžiulis superautomobilis buvo labai greitas ir agresyvus – tai buvo neabejotinai vienas iš įsimintiniausių laikmečio superautomobilių. Po jo sekęs „Mercedes-AMG GT“, pradėtas gaminti 2014 m., „gullwing“ tipo durelių jau nebeturi. Žinoma, tokias dureles galima aptikti ne tik „Mercedes-Benz“ modeliuose.
Ne „Mercedes-Benz“ automobiliai su „gullwing“ tipo durelėmis
Automobilių istorijoje buvo keturi ne „Mercedes-Benz“ automobiliai su „gullwing“ tipo durelėmis, kuriuos būtina paminėti šiame straipsnyje. Apie kiekvieno iš jų istoriją būtų galima parašyti ištisas knygas. Tiesą sakant, ne viena jau yra parašyta, todėl šiame straipsnyje šiuos modelius paminėsime tik dėl jų išskirtinio dizaino ir naudojamų durelių mechanizmo.
Vienas iš žinomiausių „gullwing“ durelių nešiotojų yra „Bricklin SV-1“. Tai buvo kanadietiškas sportinis automobilis, pradėtas gaminti 1974 m. Juo siekta parodyti, kad galima sukurti ir labai taupų, ir saugų superautomobilį. Deja, tai buvo tik dar viena neišpildyta svajonė, nes su pertekline saugumo įranga automobilis buvo gana sunkus, todėl nebuvo nei labai sportiškas, nei labai ekonomiškas. Problema buvo ir tai, kad gamykla nebuvo tinkamai paruošta automobiliams gaminti, todėl jau 1975 m. idėją dėl finansinių problemų teko palaidoti. Pats automobilis buvo gana įdomus – tuo metu jo automatiškai atsidarančios durelės atrodė tikrai futuristiškai. Kita vertus, savo pažadų kompanija įgyvendinti nespėjo ir stiklo pluošto automobilis tapo tik dar viena nesėkme.
Kitas garsus automobilis su „gullwing“ durelėmis – „DeLorean DMC-12“. Taip, garsioji laiko mašina iš „Atgal į ateitį“ filmų taip pat turėjo tiesiai į viršų atsidarančias duris. Iš tikrųjų, nors šis sportinis automobilis toli gražu nebuvo labai greitas, jis buvo labai įdomus savo dizaino sprendimais ir ne tik dėl „gullwing“ durelių. Jo kėbulas buvo gaminamas iš stiklo pluošto ir buvo dengiamas nerūdijančio plieno skarda – visi „DeLorean DMC-12“ buvo tos pačios spalvos. Šie automobiliai buvo gaminami vos porą metų – tai tapo dar viena neišsipildžiusia automobilių entuziastų svajone. Visgi, „DeLorean DMC-12“ durelės buvo kiek kitokios nei 300SL ar „Bricklin SV-1“.
Didelė „gullwing“ tipo durelių problema yra ta, kad jų vyriai yra tvirtinami prie, palyginti, plonos konstrukcijos, kuri yra automobilio stogo dalis, ir jai gana sunku atlaikyti durelių svorį. „Mercedes-Benz“ problemą išsprendė pagamindama itin lengvas dureles, o „Bricklin“ pasitelkė elektroninę-hidraulinę sistemą. „DeLorean“ durelės buvo gana sunkios. Jų svorį laikė aviacijos industrijoje sukurta konstrukcija ir dujiniai statramsčiai.
Vienas įdomiausių šių laikų automobilių su „gullwing“ durelėmis – „Tesla Model X“. Tiesa, tikri „Tesla“ gerbėjai ir kompanijos atstovai nesutiktų su tokiu terminu, nes „Model X“ durelės yra unikalios. Jos turi dvigubus vyrius ir yra visiškai automatizuotos – kompiuteris gali jas pakelti ir nuleisti automatiškai. „Tesla“ šia dureles vadina „falcon wing door“ (ang. „sakalo sparnų durelės“). Tačiau iš esmės jos yra „gulwing“ tipo durelės su dvigubu vyriu, nes atsidaro tiesiai į viršų ir išlaiko horizontalią orientaciją. Šiame elektriniame miesto visureigyje šios durelės turi tik vieną paskirtį – palengvinti įlipimą ir išlipimą ankštose vietose. Šiuo atžvilgiu „Model X“ durelės yra pranašesnės už tradicines „gullwing“ dureles su viengubais vyriais. Beje, įdomu ir tai, kad dar prieš pradedant masinę „Model X“ gamybą „Tesla“ padavė kompaniją, gaminančią šias dureles, į teismą, nes nebuvo patenkinta jų kokybe – jos dažnai kaisdavo, o iš sistemos varvėjo hidraulinis skystis. Vėliau, žinoma, defektai buvo pašalinti.
Galiausiai, būtina paminėti ir automobilių pasaulio juvelyrikos šedevrą „Pagani Huayra“. Itin brangus ir greitas itališkas superautomobilis tikrai yra ypatingas. Šio automobilio dizainas yra kupinas įdomių detalių ir kiekvienas elementas atrodo kaip mažytis meno kūrinys. Senesnis šio gamintojo kūrinys „Pagani Zonda“ turėjo įprastas dureles, kurios atsidarė į priekį, tačiau prie naujojo „Huayra“ dizaino jos netiko – atrodė per daug nuobodžiai.
„Gullwing“ dureles turi ir „Gumpert Apollo“ – šis automobilis taip pat turi neįprastai aukštus slenksčius, todėl tokios durelės yra tiesiog būtinos platesnei įlipimo angai sukurti. Vienas iš mūsų kraštuose rečiausių automobilių, neskaitant įvairių prototipų, turinčių „gullwing“ dureles yra „Autozam AZ-1“. Tai – kei klasės sportinis automobilis, apie kurį šiame puslapyje jau buvo rašyta. Taigi, kodėl, neskaitant jau minėtos priežasties, gamintojai ryžosi į savo automobilius montuoti tiesiai į viršų atsidarančias dureles su vyriu stogo centre?
„Gullwing“ durelių privalumai ir trūkumai
Kad ir kaip netikėtai ir ypatingai atrodytų „gullwing“ tipo durelės, jos turi rimtų trūkumų. Žinoma, juos galima apeiti, todėl gamintojai iki šiol ryžtasi jas naudoti. Bet kodėl? Kokie privalumai šiuos trūkumus atperka?
Visų pirma, žinoma, kartais tokių durelių panaudojimas yra beveik neišvengiamas, kai automobilio konstrukcija nulemia labai aukštą slenkstį ir labai žemą stogą. „Gullwing“ tipo durelės tokiais atvejais sukuria patogaus dydžio angą norint patekti į automobilį. Tai, kad ši anga yra visiškai atvira, ir suviliojo „Tesla“ panaudoti tokias dureles savo septynviečiam visureigiui kurti. Be jokios abejonės, „gullwing“ durelės ir atrodo tikrai neprastai, ir turi keletą tų pačių privalumų kaip ir „Lamborghini“ durelės. Pavyzdžiui, jas galima atidaryti net esant labai mažam tarpui iki šalia stovinčio automobilio ar kitokios kliūties. Reikalui esant, galima važinėti pakeltomis durelėmis – jos neišsikiša už automobilio pločio. Bet yra ir trūkumų.
Visų pirmą – kaina. Pagaminti tokias dureles kainuoja gerokai brangiau nei įprastines jau vien dėl to, kad jų forma yra gana sudėtinga. Dar blogiau tai, kad gaminant to paties modelio kabrioletą dureles reikia iš naujo suprojektuoti, surasti vietą vyriams ir išspręsti galybę kitų konstrukcinių klausimų. Anksčiau žmonės taip pat abejojo jų saugumu – buvo manoma, kad dėl jų konstrukcijos avarijos atveju automobilio keleiviai nebus pakankamai apsaugoti. Šis nuogąstavimas nepasitvirtino. Tačiau jei senas automobilis su „gullwing“ durelėmis apsiverstų, iš jo išlipti būtų itin sunku. „Mercedes-Benz SLS AMG“ ši problema buvo išspręsta panaudojus sprogstančius varžtus, kurie leistų keleiviams dureles išstumti, jei automobilis sustotų ant stogo.
Dėl formos ir atidarymo mechanizmo šias dureles taip pat daug sunkiau užsandarinti – senesnių automobilių salonas dažnai gauna lietaus vandens ar net sniego dėl šios konstrukcijos netobulumo. Galiausiai, kad ir kaip įdomiai automobiliai atrodytų su pakeltomis durelėmis, jos tikrai nėra labai patogios. Norint jas uždaryti, reikia pasiekti tam skirtą dirželį. Žinoma, „Model X“ dureles uždaro elektroninė sistema.
Tai tik menki trūkumai. Bet kuris automobilių entuziastas į juos tiesiog nekreiptų dėmesio. „Gullwing“ durelės automobilius padaro dar labiau geidžiamais. Todėl jų kaina nuolat tik auga.
Galima neabejoti, kad tobulėjant technologijoms ir „Tesla“ įrodinėjant šių durelių praktiškumą, „gullwing“ tipo dureles išvysime ir ateities automobiliuose. Greičiausiai kada nors jos vėl sugrįš ir į „Mercedes-Benz“ modelių gamą. O „butterfly“ tipo durelės (ne, ne tokios, kurios buvo naudojamos „Bugatti 64“) dabar yra pačioje savo populiarumo viršūnėje. Apie jas ir bus kitas serijos straipsnis.
