– Istorija nuskambėjusi, tačiau gal per mažai išaiškinta. Dakare padėjai ne vienam motociklininkui. Tačiau vienas iš išgelbėtų, kurį sušelpei benzinu, buvo tavo tiesioginis konkurentas indas Koitha Veettilas. Jis galutinėje rikiuotėje tave aplenkė. Tai tu jam pripylei benzino?
– Ten, kur krito Santoshas, indas, kuriam, galima pasakyti, gelbėjome gyvybę, toje pat vietoje šiek tiek anksčiau krito ir K.Veettilas bei stipriai sulaužė motociklą: nulaužė galinį baką ir pan. Jis pats apsibalnojo, bet nesusižeidė tiek, kad negalėtų tęsti varžybų. Atsimenu, po Santosho gaivinimo buvo ta diena, kai buvo sunku koncentruotis ir užbaigti greičio ruožą, o likus apie 50 km iki finišo žiūriu, stovi jis. Taip lyg stabdė, lyg nestabdė.
Sustojau ir aš, paklausiau, kas atsitiko. Sako: „baigėsi degalai, bet tu gali važiuot“. Jis neprašė tiesiogiai, bet sakė, jei nenori ir skubi – važiuok. Aš sakau: „duosiu degalų, tik ar turėsi kaip jį pasiimti ir įsipilti?“. Jis į savo gertuvę (vadinamąjį Camel bag) įsipylė benzino ir tą dieną pasiekė finišą. Minėjo, kad pernai nebaigė Dakaro, tad šiemet labai nori tą padaryti.
Džiaugiuosi, kad jis tą dieną finišavo. Prarado kažkiek laiko, bet likusį Dakaro ralį gerai važiavo. Priešpaskutinę dieną turėjau kelių minučių persvarą prieš jį, tačiau paskutinę dieną galutinėje įskaitoje jis mane aplenkė, nes mano prioritetas buvo „Original by Motul“ klasė. Tikrai dėl to nesijaudinu, tai tik simboliniai skaičiai. Labai džiaugiuosi, kad jis pasiekė finišą ir ne kartą man labai dėkojo už pagalbą, ir džiaugėsi, kad yra finiše.
– Ketvirtajame greičio ruože gaivinote CS Santoshą. Su klasės lyderiu, kaip tuomet sakėte, tai su Maurizio Geriniu?
– Buvo dar trečias sportininkas – olandas. Buvome trise, paskui sustojo ir kiti. Kai kurie liko, kai kurie išvažiavo. Šalia buvo ir Benjaminas Melotas. Sulaukėme sraigtasparnių, jų nusileido iš karto du. Pasakė, kad viską, ką reikėjo, padarėme gerai ir viskas – jį pasiėmė, o mes tęsėme varžybas. Pagal GPS organizatoriai matė, kada mes prie jo privažiavome, kada išvažiavome, ir tą laiką kompensavo. Svarbiausia, kad viskas buvo gerai ir žmogus, manau, sugrįš į Dakarą.
– Vėliau lygiai ta pati situacija – Mauricio Gerinis, kuris kartu gelbėjo Santosha, pasakojote, kad jis virto prieš akis?
– Visai šalia, buvau atitolęs gal 5 metrus nuo jo šone, neatrodė labai stiprus kritimas, tiesiog jis kabino vadinamąją kupranugarių žolę, jį sumėtė ir jis nuo motociklo krito priekiu. Sustojau pažiūrėt, kaip jam sekasi, ar keliasi, bet žiūriu, kad nesikelia, tuomet greitai savo motociklą pastačiau ir prie jo pribėgau.
Mačiau, kad jis duso. Oro liemenė buvo išsipūtusi, galbūt užspaudė šalmas – nuėmiau akinius, įgavo kiek oro ir pradėjo atsigauti. Tačiau supratau, kad jis ne šioje žemėje – su juo bendrauti nebuvo įmanoma, pradėjau per sistemą kviesti pagalbą – kalbėjau su žmogumi ir prašiau siųsti sraigtasparnį, tačiau M.Gerini šiek tiek atsigavęs pradėjo sakyti, kad viskas gerai, jis nori tęsti varžybas. Jis atsistojo ir iškart nukrito ant žemės.
Dar kurį laiką bendravome ir bandžiau klausti, ar tikrai galės tęsti, ar ne. Sakė, kad gali. Pakėliau motociklą, užsodinau ant jo ir jis pradėjo važiuoti. Kelis kilometrus važiavau netoli, o po to „nuspaudžiau“ toliau. Jis tą dieną pasiekęs finišą grįžo į bivaką, nieko neatsiminė apie kritimą. Grįžęs į bivaką jautėsi prastai, pamatė, kad organizme kaupiasi kažkokie skysčiai, galbūt kraujas, kiek žinau, trūko blužnis. Jis tokiu būdu pasitraukė iš varžybų.
– Barreda Borto pasitraukimas taip pat nemažai kam įsiminė. Gal teko po to sužinoti daugiau, kas jam iš tikrųjų nutiko. Kaip įmanoma praleisti degalinę?
– Jis nepagalvojo. Nepamatyti neįmanoma. Kodėl jis to nepadarė? Jis tikrai negali sakyti, kad nematė, pravažiavo, negalėjo grįžti. Labai keistas dalykas ir tikriausiai tik jis pats žino, kodėl.
Visa tai ir dar daugiau – specialioje laidoje „15min su Dakaru“: