Tai motociklas, kurį mūsuose turbūt žino kiekvienas. JAWA – tai jaunystė. JAWA – tai nostalgija. JAWA – tai gyvenimas. Tad niekada nevėlu ir vėl užkurti motoriuką – tiek motociklo, tiek savo širdies.
Puikus pavyzdys – žadą atimantis video apie 93-erių metų JAWA gerbėją iš Skandinavijos:
Tačiau taip pat įdomu, kas prie JAWA vairo traukia jaunąją kartą, gimusią jau laisvoje Lietuvoje? Artėjančio susitikimo proga – Šarūno (27) atsiminimai.
Arbata iš pievos gėlių
Augau kaime, ten, kur pagrindinis gyvenimas prasideda vasarą. Tada nebelieka pavasario lietaus ir šalto vėjo. Tada žygiuoji keliuku ežero link ir matai besiganančias karves, laukuose dirbančius traktorius, moteris daržuose... Rytas prasidėdavo, kai aukšta rasota žole eidavau perrišti karvių. Ir dabar pamenu, kad eidamas prasilenkdavau su dėde, vairuojančiu motociklą. Žinoma – JAWA. Norėjau vieną dieną taip važiuoti ir aš. Palūkėjęs dar keletą metų, pradėjau akylai laikraščių skelbimuose ieškoti žodžių „Parduodu motociklą JAWA“.
Pamenu, sėdėjau vasarinėje, ūkinės paskirties lauko virtuvėje ir valgiau pačius skaniausius močiutės keptus blynus su dar (pernykšte) braškių uogiene. Ant stalo stovėjo puodelis garuojančios arbatos – baltas, su gandru ir raudonu žiedeliu viršuje. Arbata buvo iš čia pat – pievos gėlių. Skani, tikra, tada dar – su cukrumi. Girdžiu – močiutė sveikinasi su paštininku. „Geros naujienos“, – sako jis – „pensiją atnešiau“. Suprantu, kad laikraštį – taip pat. Išbėgu pasiimti ir skaitau: „Parduodu kviečius, parduodu karvę, parduodu kiaulę, Audi 80“... Nieko aktualaus. Bet galiausiai – žiūriu ir netikiu savo akimis: „Parduodu JAWA, tvarkinga, 1991 metų. 400 litų“. Oho, daug, bet gal tikrai tvarkinga. Reikia skambinti. Bet ką aš pats ten susitvarkysiu, reikia palaukti tėčio, o mamai negalima sakyti...
Buvau 14 metų, daug problemų neturėjau. Kam šieną padėdavau parvežti, kam dar ką nors. Žinoma, gaudavau už tai pinigų ir dėdavau juos į vieną vietą – JAWA pirkimui.
Nekantriai laukiu tėčio – dirbo kitame Lietuvos gale, tad grįždavo tik savaitgalį. Parvažiavo su mama, parvežė lauktuvių. Bet kam ten įdomu tie meduoliai, reikalai reikia tvarkyti! Gaudau akimirką, kad negirdėtų mama. Kai tokia pasitaiko – iš karto prie reikalo. Tėtis labai nesidžiaugė, sako liksi su močiute, bijos, pergyvens, o tu lakstysi vos kojomis žemę siekdamas. Bet pažadas yra pažadas, sakau jam. Ir įkalbėjau. Paskolino trūkstamą dalį pinigų, bet kol kas dar negrąžinau.
Priekaba prikabinta ir važiuojame JAWA pasiimti! Negaliu tuo patikėti. Grįždami ruošėmės atlaikyti frontą – buvo aišku, kad mamai tai nepatiks. Bet ji tik galvą pakraipė ir viskas. Taigi ramiai praslydom.
Kvepiančio šieno takais
Tada prasidėjo kitas gyvenimas. Pas karves – kaip į šventę. Kai prasilenkiam su dėde, jis įdėmiai žiūri besišypsodamas. Linkteliu galvą, jaučiuosi kaip jo kolega – tikras „baikeris“. Rimtas, suaugęs vyras. Irgi vairuoju JAWA. Raudona, su lankais, blizgantys duslintuvai. Antra pavara, privažiuoju posūkį ganyklų link. Būtinai įjungiu posūkio signalą, juk taip reikia. Nesvarbu, kad manęs niekas nemato. Nuo nedingstančios šypsenos net skauda žandus. Pasuku besiremdamas kaire koja. Aukštesnė už mano pirmąjį motociklą „Minsk“. Grįždamas dairausi, noriu būti pastebėtas.
Nors kol kas „turiu leidimą“ važiuoti tik iki ganyklų, degu noru pasivažinėti tolimesniais keliais. Išsiprašau nuvažiuoti pas kitą močiutę – ji gyveno dar už keleto kilometrų. Tėtis lydi mane su motociklu „Minsk“. Bet aš kietesnis – juk su JAWA. Privažiuojame diedukų namus. Diedukas šypsosi, o močiutę jau girdžiu rėkiančią. Rėkia ji ant savo sūnaus, mano tėčio. Vaikui, toks motociklas, šitą vos pavairuoja, tai dar jam JAWA užsireikė... Bet parėkė ir nusiramino. Taigi „išspręstas“ dar vienas, neišvengiamas reakcijos klausimas. Šį kartą – ne taip ramiai.
Lieku vienas su JAWA. Tėvai išvažiavę, ir man visai neilgu jų – daugiau laisvės. Na ką, jeigu buvo galima su tėčiu, dabar galima ir vienam. Tada ir prasidėjo mano didžiosios kelionės. Kvepiančio šieno takais lekiu į mišką. Prasideda jauni pušynėliai. Birželis, ir tokiose vietose tuo metu auga žemuogės. Gaudau jų kvapą. Pagavau, reikia sustoti. Juk jos tokios skanios. Skinu jas ir valgau – jų tiek daug. Veriu jas ant smilgų, įsikandu ir važiuoju toliau. Pas močiutę, kuri taip karštai, kokia raudona yra ir JAWA, reagavo į mano draugystę su ja. Pasitinka, susako darbus. Lengvi tokie, neatsakingi darbai. Pastatau motociklą, bėgu link upelio nusiprausti veidą ir rankas. Eisiu maišyti žemuogių su cukrumi.
Basakojė paauglystė
Netrukus pasileidžiu visais žinomais netolimais keliukais, bet nepiktnaudžiauju laisve – stengiuosi nesugadinti tėvų ir senelių pasitikėjimo manimi. Sužinos – tai apribos atstumus, o jei kur toliau kas nors atsitiks, bus dar blogiau. Važiuoju kvepiančiu miško keliuku, saulė vis taikosi į mane žvelgdama pro aukštas pušų viršūnes. Kalnuotosios Dzūkijos vietovės – smagu. Į kalniuką – nuo kalniuko. Ir taip pirmyn, atgal. Jaučiu kaip motociklas manęs klauso, pavaros jungiasi lengvai, į kalniuką sužeminu pavarą, pasuku rankeną, prasikasė, net užnešė. Oho, smagu, bet baisoku! Taip ir važinėjausi keliukais, signalizuodamas paukščiams ir kitiems miško gyventojams.
Kelionių atstumai didėjo, jaučiausi vis tvirtesnis vairuotojas. Prie manęs prisijungė pusbrolis, kartu buvome neišskiriami ir nesutramdomi. Kada mes kartu – lauk bėdos. Pasivažinėjom aplink ežerą, prasukom keliuku pro žvyro karjerą. Prisisėmiau drąsos važiuoti pas diedukus aplinkkeliu. Kaimais, kur yra žmonių ir jie tikrai mus matys. O kai mato – reikia pavaidinti! Na ką, vykstame. Lenkiu traktorius, vežančius šieną, arklių tempiamus vežimus, dviratininkus. Bet kaip gi be nuotykių? Žinau, kad pakeliui pravažiuosime klasiokės namus. Gal bus kieme, o gal šalia esančiame lauke grėbs ar vartys šieną.
Iš tolo matau – ji ten ir daugiau žmonių yra. Sulėtėju, su pusbroliu susiremiame nugaromis. Mano kūno judesiai prieštarauja jo veiksmams, viską darome atvirkščiai. O juk ir pravažiuoti reikia ne lėtai – reikia efekto! Ir efektas buvo. Pagavome minkšto it paplūdimyje smėlio, vairas – į visas puses, ir – gulim. Pažiūriu į JAWA – sveika. Lankai išgelbėjo, keliai ir alkūnės abiejų nubrozdinti, lengvai kraujuoja. Bet vaidinam, kad linksma. Prisistato klasiokės mama, juokiasi, susitariu, kad ji nieko nematė. Važiuojam prie Nemuno praustis, reikia nuplauti kraują ir išplauti iš plaukų žemes. Nuodugniau apžiūriu motociklą – kiek apibraižyta rankena kairėje pusėje ir lankas. Nuostoliai menki, viskas gerai.
Juoko ir laužų Lietuva
Taip ir bėgo mano pirmoji vasara su JAWA. Visur buvome kartu, kur aš – ten ir ji. Visur ieškodavau priežasties su ja pasivažinėti – reikia ar nereikia. Niekada nepakakdavo benzino limito, maišyto su tepalu ir tėčio išduoto visai savaitei. Artimiausia degalinė buvo už 9 km, į kuprinę įsimesdavau 5 litrų talpos plastmasinį kanistrą. Ir tikrai nebūdavo sunku, juk viskas tam, kad galėčiau gaudyti vėją. Po pasivažinėjimų plaukai tarsi būdavo sušukuoti atgal, veidas raudonas, nuo akių ligi ausų ašarų nupiešti, bet jau išdžiūvę upeliukai. Kartais iš miško išvažiuodavau apibraižytomis rankomis ar gavęs i veidą lazdyno šaka.
Ta vasara buvo Olimpinė. Tikrai taip – 2004 m. Atėnų olimpinės žaidynės. Lietuvos krepšininkai tada buvo antroji pagal svarbą mano gyvenimo dalis. Verandoje turėjome televizorių, nepraleisdavome nei vienų varžybų. Su JAWA atsiveždavau pusbrolius ir draugus – visus po vieną. Ilgi vakarai ir basakojė paauglystė. Vakaro rasoje su guminėmis šlepetėmis, upelio dušas iš kibiro ir močiučių blynai. Viskas buvo taip tikra ir nerūpestinga.
Prie ežero susirinkdavo daug jaunimo. Neemigravusi Lietuva, kupina juoko ir laužų, naktinių maudynių. Po dienos darbų taip gera atsigaivinti, o susirinkus į vieną vietą – visiems linksma. Pakrantėje šalia medžių stovėdavo bent penki IŽ ir JAWA motociklai. Tada prasidėjo kitoks mano gyvenimas – ir pačiu laiku jame atsirado motociklas. Kiek daug jis galėtų papasakoti! Galbūt dainuotų kaip dainavo Hiperbolė – „Vasara, vasara...”
Vasara be JAWA? Ne. Jeigu vasara – tai ir JAWA. Noriu rankove nuvalyti rasotą jos sėdynę ir gaudyti vėją.
