Rugsėjo 9 dieną Lietuvos JAWA gerbėjai suburzgė prie Nemuno: Šakių ir Jurbarko rajonuose zujo visą dieną – miške dalyvavo orientaciniame pasivažinėjime, vėliau keliavo po apylinkes, vakare – bendravo ir prie laužo (tiksliau – šašlykinės). Nors susirinko mažiau dalyvių negu pernai, gerai nuotaikai tai netrukdė. Net oras buvo puikus – tarsi užsakytas.
Skaisčiai raudona
Raudona juodoje naktyje. Ir JAWA, ir akumuliatoriaus akutė. Jau nebemirksi, kaip visą savaitgalį, bet skaisčiai šviečia ir spigina akis. Neramu, bet įjungiu žibintą – juk skrodžiame tamsą. Šviesa įspūdingai valgo ant žemės nutūpusio rūko debesis, skrodžia tirštą, baltą, besvorę masę. Kartas nuo karto nebelieka traukos ir motoriukas ima dūsti. Metu žemesnę pavarą, pradedu jį virkdyti, bet įsilėkus, nuo pakalnės galiu vėl švilpti pilnu pajėgumu. Spidometro apšvietimas neveikia, bet vėliau bendražygis sako, kad lekiam kartais daugiau negu šimtas. Su JAWA, tai va!
Grįžtame namo po „SuJAWA.lt Pasimatymo“ – jau antrojo. Nors blogos prognozės daugelį atbaidė, aš neabejojau, kad oras bus puikus. Juk svarbiausia – gera kompanija (ir tinkama apranga) bei išlaikyti kokybę, nesvarbu kiek dalyvių susirinks. Taip pat, be abejonės, džiaugtis, juoktis, šauniai pasivažinėti kartu. Juolab su JAWA gerbėjais – juk kiekvienas iš jų, vairuojantis tokį motociklą nūdieną, yra žavingas, savitas, įdomus ir drąsus. Taip, drąsus – tuo įsitikinau orientaciniame pasivažinėjime...
...kurį mes sudėliojome išvakarėse. Tiksliau – baigėme prieš vidurnaktį. Nepaprastas jausmas yra mokytis skaityti popierinį žemėlapį. Naktį. Su motociklu. Nors užtrukome, sugebėjome – rytojus parodė, kad ir klaidų neįvėlėme. Ir nors miškas skleidė ypatingą nuotaiką, jaučiau jo alsavimą ir minkštą orą, viskas kvepėjo paslaptimi ir naktimi, pamenu, kad kartais džiaugiausi, jog tokiu metu esu ne viena. Ir nelyja. Ir kad visa tai yra įmanoma!
Klasika, taigi – įmanoma
Tiesa, panašiai „įmanoma“ nutiko ir dar anksčiau – keliaujant į susitikimo tašką. Nušvilpus apie 200 km (žinoma, kuo labiau per aplinkui, nes Lietuva – per daug graži, kad ją pralėktume greitai), mano „Jawukė“ pasakė, kad nebevažiuos. Tiksliai nežinojome, kodėl, o ir raktų (įrankių) aš neturiu: būtinus kelis kažkur praganiau kartu su krepšiu, kurį montuodavau ant bako. Po įvairių pastangų apsidairiau, nes planas B – palikti Uogą sodyboje pakeliui.
O tada prisiminiau, kad kartu su lietaus apranga ir visokiais pašiltinimais (apatine apranga, pamušalais, parašiutininko skarelėmis), jau vežiojuosi ir tvirtinimo juostas – tokių dalykų prireikia jeigu ne ryte, tai vakare; ar tai būtų enduro, ar asfaltinis pasivažinėjimas. Taigi – surišus dvi – galime vilkti! Niekada to dar nedariau, taigi buvo proga. Numaniau, kad jausmas turėtų būti „ne kažką“, bet atlaikysiu. Taip, vairą reikėjo įsikandus valdyti, ypač stabdant ir įsibėgėjant. Tačiau visą laiką šypsojausi ir net juokiausi šalme! Kartais ir kalbėjau su savo Uoga – ypač žiedinėse kryžkelėse...
Naktį, sudėjus orientacinio punktus, nebebuvo jėgų ieškoti gedimo, tad likimą palikome rytui. O čia, man jau nusprendus bent iki sutarto miesto degalinės vėl būti nuvilktai, pro šalį praėjo Brolis ir tarė: „Pažiūrėk šoninėje dėžutėje“. Tai buvo juoko – ten ir žvakių raktas, ir žvakės! Magiška dėžutė, kitaip nepavadinsi. Ją visada pamirštu, kaip ir faktą, kad po sėdyne vis dar turiu originaliai primontuotą pompą. Ir nors žvakes teko valyti dar kokius 6 kartus per visą savaitgalį, svarbu, kad važiavome!
„Bokštas, soft enduro“
Tiesa, o ką mes visi veikėme? Kaip minėjau, pirmiausia gaudėme taškus miške pagal popierinį orientacininkų žemėlapį. Atvedusi koloną iki reikiamo taško, perdaviau vadeles kolegai ir, šokusi ant motociklo, nukūriau į taškus laukti, kad pafotografuočiau. Pats žavingiausias buvo punktas, kurį pavadinome „Bokštas“ (slaptu pavadinimu – „soft enduro“). Ten, gryname smėlyje, reikėjo pakilti į kalvą. Kokių kadrų prisižiūrėjau! O juk JAWA – tai ne enduro, bet užtai motociklas, kuris gimė anksčiau už visas motociklų klasifikacijas į gatvinius, sportinius, kelioninius ir t.t.
Čia būtina pažymėti, kad „ne įskaitoje“ visus „kontrolinius taškus“ surinko ir „specialiuosius ruožus“ įveikė JAWA prijaučiantis ekipažas – „Honda CBR600“! Pagarba vairuotojui už valdymo įgūdžius ir keleivei už drąsą.
Vėliau lankėmės pas legendinį gidą ir muziejaus įkūrėją Justiną Senovinės technikos muziejuje Smalininkuose, kvėpėme vėją nuo Nemuno ant Sudargo piliakalnių ir pasivaikščiojome Gelgaudiškio dvaro parke. O temstant surengėme ir lėto važiavimo rungtį.
Tiesa, norėdama išvengti kelio remonto su penkiais šviesoforais (nors, tiesą sakant, ne dėl šios priežasties), paskutinius keliolika kilometrų atsikandau – nutrūkau nuo grandinės ir nulėkiau žvyrais. Tikiuosi, jawistai labai nesupyko, bet pasiklysti buvo neįmanoma – skani tiesioji, kai uodega slydinėja, o vėjas ošia ausyse, prislopindamas net JAWA motoriuką. Ech, romantika!
„Iš naujo patikėjau JAWA motocikliuku“
Šiais metais organizuoti renginį man padėjo Robertas Lonski. Motociklininkas dalinasi įspūdžiais: „SuJawa.lt pasimatymas man buvo maloni ir unikali patirtis, pažintis su užkietėjusiais ir lengvai pakvaišusiais jawistais iš skirtingų Lietuvos miestų. Kadangi JAWA neturiu jau visą sezoną, į susitikimą važiavau kaip prijaučiantis, su senute „Honda CB450s“ (1989 m.).
Iš Vilniaus pajudėjau kartu su Aldona – jau nuo pat pirmų važiavimo akimirkų viduje jaučiau keistą, nostalgišką jaudulį turėtam motociklui, o gal tai buvo tiesiog lengvas nerimas belaukiant JAWA gedimų kelyje. Nuotykiai prasidėjo likus 15 km iki tikslo, atsisakius dirbti Uogos varikliukui. Nebuvau pasiėmęs reikalingo įrankio remontui kelyje, tad nusprendėme nepalikti motociklo pakeliui ir vilkti jį pririšus prie mano motociklo. Pro šalį važiuojančių lengvųjų automobilių vairuotojų reakcijos kėlė juoką.
Dar didesnis iššūkis buvo sudėti orientacinius punktus miške – pradėjus temti. Skaityti žemėlapį užtrukome ilgiau nei galėjome tikėtis. Motociklas, tamsa, lengvas ir kartais pragariškas smėliukas dar labiau mus sulėtino, tad paskutinį punktą prikabinome tik pusvalandį prieš vidurnaktį, kapsint lengvam lietučiui.
Kitos dienos rytas nudžiugino ne tik oru, bet ir tuo, jog pavyko sutvarkyti JAWA tiesiog pakeitus žvakes! Susikrovus reikalingą mantą ir atvykus į susitikimo vietą, jau laukė būrelis jawistų, apsuptų susidomėjusių žmonių žvilgsnių ir pašnekesių. Atvykus visiems motociklininkams nustebino jų amžius ir įvairovė: kas vairavo pirmąjį sezoną, o kas išsitraukė ir atgaivino savo, prieš 30 metų įsigytą JAWA. Kol laukėme visų atvažiuojančių, tvyrojo optimistiška aplinka, vienybės ir entuziazmo jausmas – juk visi čia renkasi dėl to savotiškai įdomaus pavadinimo JAWA...
Ir čia pirmą kartą pradėjau gailėtis, jog nevairuoju šio motociklo, o atvažiavau kaip prijaučiantis. Šį jausmą dar labiau sustiprino važiavimas su visomis jawomis kolonoje, ausiai malonūs variklio caksėjimai ir smalsios aplinkinių reakcijos. Ši kelionė iš naujo įkvėpė mane – juk kartais šaunu ne tik lėkti pirmyn, bet ir rasti bendraminčių bei pažinti aplinką.
„SuJawa.lt Pasimatymas 2017“ privertė mane iš naujo patikėti JAWA motocikliuku. Viliuosi kitais metais atvykti jau kaip jawistas!“
