Nesiimsiu svarstyti kodėl taip nutiko. Tačiau mano nuomone, tiek Lietuvos, tiek ir Pasaulio automobilių sporto pasaulyje per daug dėmesio yra skiriama techniniam automobilio saugumui ir per mažai dėmesio - žiūrovų saugumui varžybų metu. Norėtųsi tikėti, kad ne tik beprasmė ralio fanės žūtis gali ir turi būti priežastis atkreipti dėmesį į tai, ar saugios yra varžybos tiek žiūrovams, tiek ir patiems sportininkams. Tikiuosi, kad šįsyk bus ne tik pakalbėta apie tai „kaip labai apgailestaujame dėl to, kas nutiko“, bet ir imtasi veiksmų.
Mano nuomone, atsakomybė dėl nelemtos avarijos, sukėlusios pavojų žiūrovams ir nusinešusios Kristinos gyvybę, tenka visiems: tiek Lietuvos automobilių sporto federacijai, tiek ralio organizatoriui – Lietuvos automobilių klubui, tiek ekipažo nariams ir patiems žiūrovams.
Ralio organizatorius neužtikrino žiūrovų saugumo. Tiesą sakant, tai, jog apsaugos trasoje nebuvo visiškai – nustebino ir nuvylė, kaip ir organizatoriaus komentaras po varžybų: „Yra kaip yra, mes padarėme viską, ką galėjome“. Deja, tai nėra tiesa: ralio organizacija buvo nepagarbi tiek dalyvių, tiek žiūrovų atžvilgiu.
Sutinku, nėra būtinybės pastatyti apsauginio kiekviename ralio maršruto metre, tačiau apsaugos prižiūrimos žiūrovų zonos yra geras ir lengvas sprendimas fanų saugumui užtikrinti. Šįkart nebuvo net padorių žemėlapių žiūrovams, šie vietas varžybų stebėjimui rinkosi savo nuožiūra, o Lietuvos automobilių klubo Molėtuose dalinti lankstinukai gal ir davė naudos vietiniams gyventojams , tik ne iš kitų miestų atvykusiems ralio fanams. Jau ralio išvakarėse po trasų susirašymo buvo akivaizdu, jog trasos parinktos nesaugios ir smarkiai per greitos. Kyla natūralus klausimas – kas gi tuomet svarbu ralyje, jei žiūrovas ir dalyvis yra paskutinėje vietoje?
Taip galėjo atsitikti bet kuriam lenktynininkui
Kalbant apie LASF, federacija nėra mama ar tėtis, kad tiesiog pabartų nepaklusnų vaiką už prasižengimą. Federacijos atsakomybė yra kontroliuoti kaip yra organizuojamas ralis. Ar galima leisti varžybas organizuoti bet kam ir bet kaip?
Tiems, kas nėra įsigilinęs į ralio subtilybes, „nuliukas“ – ralio ekipažas, kuris važiuoja ne įskaitoje ir dėl rezultato varžybose nesikauna. Jo pareiga – patikrinti trasą ir informuoti žiūrovus apie tai, kad tuoj startuos lenktynės. Sunku vertinti ar A.Majauskas nepasirinko saugaus greičio, ar pritrūko patirties. Taip galėjo atsitikti bet kuriam lenktynininkui. O gal Lietuvoj vėl populiaru „pataupyti“ startiniam ralio dalyvio mokesčiui ir lėkti kaip lenktynininkams?
Žiūrovams linkiu ralį stebėti iš toliau ir saugiau. Vieta, kurioje įvyko avarija – pakankamai pavojinga ir nepakankamai saugi, bet ir vėl – ne visi žiūrovai geba iš anksto įvertinti riziką, kokia trajektorija automobilis gali išlėkti iš trasos. Saugokit save: išorinėj posūkio pusėj, prie pat trasos ar bet kurioje kelio pusėje šalia tramplino žiūrėti ralį nėra saugu. Automobilis ore tampa nevaldomas ir gali nutikti daugybė dalykų, o norintiems paliesti lenktyninį automobilį – kviečiu, atvažiuokite į serviso zoną, nebūtina tai daryti automobiliui važiuojant varžybų trasa.
Apibendrinant, šis ralis man buvo labai liūdnas ir slogus. Ir dėl to, kad po avarijos buvo pritrūkta pagarbos žmogaus gyvybei, ir dėl to, kad mūsų ekipažą nuo pat ryto iki finišo lydėjo techninės problemos. Pakeliui į Molėtus, likus valandai iki starto nusimovė mūsų treniruočių „Evo“ turbinos šlangutė ir tik Miglės Žalnierukynienės (B.Vanago komandos narės) dėka pasiekėme ralio serviso zoną. Vos tik prasidėjus raliui užsiožiavo ir lenktyninis „Evo“ – variklio apsukos tesiekė 3000 aps./min., po greičio ruožo paaiškėjo, kad ir vėl turbinos šlangutė (jau antrą kartą per kelias valandas!) nusimovė. Ironiška, bet gal šlangučių dievui reikia atgailauti? Likusią ralio dalį baigėme turėdamos bėdų su varikliu ir elektronika, ir labai vangų automobilį. Nors kai tenka dalyvauti tokiam ralyje, kuriame trasos arba tokios beprotiškai greitos, arba tokios labai prastos būklės, automobilį ar šiaip ar taip tenka pasaugoti.
