Pakeliui link Žemaitijos, netoli Šiaulių, dėmesį atkreipia naujo tipo žiedinės sankryžos. Šiose, jei lygintume su standartinėmis, šiek tiek skiriasi ir važiavimo taisyklės, tačiau teigiama, kad jos yra saugesnės ir pralaidesnės.
Įvažiavus į Žemaitiją iš karto pasijautė skirtumas su anksčiau aplankyta Dzūkija ar Aukštaitija. Keliai labiau vingiuoti, daugiau kalvų. Pirmasis šios dienos tikslas – Kairiškių hidroelektrinė. Tai pirmoji tokio tipo elektrinė Lietuvoje, 1903 įkūrta mažame Žemaitijos miestelyje. Ramia pratekanti Virvytės upė ir senosios elektrinės pastatas leidžia tik spėlioti kaip visa tai atrodė amžiaus pradžioje. Šiuo metu joje įrengti nauji įrenginiai, kurie ir toliau atlieka tas pačias funkijas, kurias atliko jų pirmtakai.
Kitas mūsų aplankytas objektas pasižymi savo dydžiu. Barstyčių akmuo gulintis Žemaitijoje atviliojo ir mus žvilgtelti į jį. Nenusivylėme. Tai didžiausias Lietuvos akmuo. Puntukas prie jo atrodytų kaip mažylis brolis.
Toliau sekė Žemaitijos nacionalinis parkas, kuria atliekami paskutiniai pasiruošimo vasaros sezonui darbai – tiesiami dviračių takai. Šalia platelių ežero įsikūręs tokio paties pavadinimo miestelis, kuriame įsikūrusi Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, siūlo visiems pasižvalgyti po didžiausią parko ežerą. Gražiose regyklose, kuriose atsiveria ežero grožis, prarandame laiko nuovoką. Užburiantis vaizdas leidžia akims „ganytis“ po ežero ir jame esančių salų platybes gana ilgai. Po šių žvilgsnių sutinkame su žemaičių nuomone, kad tai ne tik didžiausias, bet ir gražiausias šio parko ežeras.
Ypatingai gražus ir vertas dėmesio ir Platelių dvaras. Jei anksčiau nuostabios gamtos apsuptyje įsikūręs dvaras priklausė Šuazeliams, tai dabar jį gali aplankyti bet kuris Žemaitijos nacionalinio parko lankytojas.
Žemaičių Kalvarija pasižymėjo religinių detalių gausa. Nors žemaičiai ir paskutiniai Lietuvoje apsikrikštijo, panašu, kad ši religija jiems tikrai svarbi. Religinių obejktų radome visame parke. Na o Žemaičių Kalvarija tai dar vienas Lietuvos miestelis, į kurį neužsukti negalima. Tokių miestelių Žemaitijoje atradome ir daugiau. Lai nesupyksta tie, kurių neaplankėme, tačiau mums įspūdį paliko anksčiau negirdėta Šiaudinės bažnyčia bei sutvarkytas Papilės centras su Simono Daukanto paminklu.
Paskutinysis objektas Žemaitijoje, kaip jau įprasta mūsų kelionių po Lietuvą metu, susijęs su mūsų elektra varomu automobiliu. Vakarop pasukome į Rietavą – miestą kuriame prasidėjo Lietuvos elektrifikacijos istorija. Būtent šiame mieste pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė ir įsižiebė pirmoji lemputė. Rietavo parkas, kuris suformuotas iš buvusios dvaro sodybos, kurioje vyko minėti elektrifikacijos darbai, savo grožiu nenusileidžia garsiausiems Lietuvos parkams, o kaik uriuos netgi lenkia. Galbūt nesate daug apie jį girdėję, tačiau būtinai jį aplankykite. Šiame parke ne visi istoriniai pastatai išlikę, deja pirmosios elektrinės taip pat nebėra, tačiau pasižvalgyti tikrai yra į ką. Tai puiki ramybės ir gamtos harmonijos oazė pirmajame elektrą pažinusiame mieste Lietuvoje.
Išties Žemaitija yra kitokia. Sunku žodžiais nusakyti, tačiau ji turi savitą charakterį. Noras aplankyti ją dar ir dar kyla tiesiog savaime. Rytoj mūsų laukia Kuršių Nerijos nacionalinis parkas. Tai bus paskutinis parkas mūsų kelionėje po Lietuvą. Paskutinis, bet tikriausiai ne prasčiausias. Apie tai jau rytoj. Sekite mūsų žygį po Lietuvą.
