Kaip ir minėtas „Rolls-Royce Corniche“, taip ir naujasis bolidas nešiojo Jules vardą (žinoma, „Jules II“). Tai buvo iš tiesų įspūdinga mašina. Thierry de Montcorgé manė, kad gali sukurti ypatingai tvirtą ir patvarų pikapo formos bolidą, kuris ne tik būtų labai pajėgus Dakaro ralyje, bet ir galėtų tapti tikru keliais riedančiu superautomobiliu. Todėl dizainui buvo skirtas labai didelis dėmesys.
Iš tiesų Thierry de Montcorgé naują bolidą kūrė kitoms lenktynėms. 1907 metais įvyko pirmosios lenktynės Pekinas-Paryžius. Po daugiau nei 70 metų pasigirdo planai šias 15 tūkstančių kilometrų lenktynes atgaivinti ir Montcorgé užsidegė šia idėja. Juk tai – žymiai už Dakaro ralį sudėtingiausios lenktynės, nusidriekiančios per visą Aziją ir dalį Europos! Christian Dior kaip praeitą kartą vėl prisidėjo finansiškai ir Thierry pasiraitojo rankoves.
Dizainui buvo skiriamas toks didelis dėmesys, kad „Jules II Proto“ (Proto tiesiog reiškė Prototipas) kėbulo formos buvo modeliuojamos tarsi tikro superautomobilio.
Suvokdamas, kad prieš akis laukia kur kas didesnis iššūkis nei ir taip beprotiškai sudėtingas Dakaro ralis, Montcorgé norėjo sukurti automobilį, kuris būtų kiek įmanoma labiau auonomiškas – juk mechanikų komanda tokių lenktynių metu ne visada gali padėti.
Todėl pašėlusio vyro vaizduotėje iškilo šešiaračio pikapo vizija. Tokia konfigūracija turėjo suteikti daugiau vietos daiktams ir kartu sumažinti spaudimą į gruntą – taip buvo galima pasiekti geresnį pravažumą.
„Jules II Proto“ pasižymėjo plieninių vamzdžių konstrukcija ir turėjo seną gerą „Chevrolet“ V8 variklį, išvystantį 370 AG, sumontuotą už vairuotojo kabinos.
Stiprus ir patikimas variklis per penkių pavarų mechaninę transmisiją, pasiskolintą iš „Porsche 935“, suko tik keturis priekinius ratus – patys galiniai ratai buvo skirti tik svorio pasiskirstymui pagerinti. „DuPont“ sukurto „Kevlaru“ sustiprinto plastikinio kėbulo dėka to svorio nebuvo daug – vos 1400 kg.
Toks nedidelis svoris buvo pasiektas ir radikaliais sprendimais – „Jules II“ net neturėjo durelių. Tokios gudrios inžinerijos dėka automobilis ant bet kokio paviršiaus galėjo pasiekti 200 km/val. greitį.
Turėdami omenyje lenktynių tipą, vyrai stengėsi padaryti viską, kad nereikėtų vežtis daug atsarginių dalių. Todėl tai, kas tiko vienai ašiai, tiko ir kitoms.
Iš tiesų, jei vidurinės ašies ratams kas nors būtų nutikę, automobilis būtų galėjęs tęsti kelionę lyg niekur nieko. Abi varančios „Jules II“ ašys turėjo blokuojamus diferencialus, todėl net pašalinus vieną iš vidurinės ašies ratų automobilis galėjo be vargo važiuoti varomas trimis ratais.
Žinoma, „Jules II“ turėjo gausybę mažesnių ir didesnių skyrių kroviniui – atsarginėms dalims, skysčiams, maistui, vandeniui ir taip toliau. Kažkur bolide slėpėsi net suvirinimo aparatas!
Pikapo siluetas suteikė ne tik patogią vietą atsarginiams ratams sumontuoti, bet ir palapinei pastatyti. Lenktynėse iš Pekino į Paryžių būtų tekę miegoti automobilyje, todėl „Jules II“ kūrėjai numatė, kad ant variklį dengiančios plokštės bus galima greitai pastatyti palapinę. Tačiau lenktynės Pekinas-Paryžius netapo realybe ir „Jules II“ turėjo sukti link Dakaro.
Iš tiesų, Dakaro ralis yra visai kitoks renginys nei lenktynės iš Pekino į Paryžių. Viena vertus, Dakaro ralis yra nelyginamai trumpesnis ir techninė pagalba yra kur kas lengviau pasiekiama. Tačiau kita vertus, kai kurie „Jules II“ dizaino elementai (kaip ta miegojimui skirta palapinė) dabar buvo nebereikalingi.
Sunku pasakyti, ar „Jules II“ būtų buvęs kitoks, jei nuo pat pradžių jis būtų sukurtas Dakaro raliui, tačiau tais 1984 metais jis buvo tikra lenktynininkų rikiuotės puošmena.
Automobilių sporto gerbėjai negalėjo atsigrožėti „Jules II“ dizainu, kuris atrodė tarsi įkvėptas kokio nors fantastinio filmo. V8 variklis riaumojo tarsi bandydamas įbauginti priešininkus, o greičiu šis superautomobilis galėjo lygintis ir su rimčiausiais bolidais.
Europos ruožą jis perlėkė labai sėkmingai, tačiau dar įspūdingiau atrodė Alžyro smėlynuose – nei galios, nei pravažumo Jules II netrūko. Tačiau nelygus ir akmenuotas paviršius galiausiai išdavė automobilio silpnąją vietą.
Likus maždaug 400 km iki trečiojo greičio ruožo pabaigos lūžo „Jules II“ rėmas tarp dviejų galinių ašių. Tai buvo kritinė vieta, svarbi ir variklio tvirtinimo konstrukcijoje. Nepaisant visų įgulos pastangų, automobilio suremontuoti nepavyko ir „Jules II“ pasitraukė iš lenktynių.
Įspūdingasis bolidas taip niekada daugiau ir neveikė. Nusivylęs Thierry de Montcorgé savo automobilį be variklio ir pavarų dėžės pardavė nežinomam kolekcionieriui, kuris jį išsaugojo iki 21 amžiaus pradžios.
Tuomet jį atrado entuziastai, sumontavo „Renault“ 4 cilindrų turbokompresorinį variklį ir transmisiją ir sudalyvavo keliose parodose. 2008 metais „Jules II“ aukcione buvo parduotas už 65 tūkstančius eurų.
Iš tiesų, gaila, kad toks įspūdingas automobilis savo vieninteles lenktynes baigė šalikelėje ir daugiau niekada nelenktyniavo. Juk tai buvo ir namelis ant ratų, ir dirbtuvės, ir superautomobilis, ir visureigis, ir eilė kitų dalykų.
Tai buvo svajonė, kuriai nepasisekė pirmosiose lenktynėse. O juk jų turėjo būti daugiau. Beje, tą 1984 metų Paryžiaus-Dakaro ralį laimėjo „Porsche 911“ (953), o ne koks didžiulis visureigis. Atrodo, kad „Jules II Proto“ bent jau teoriškai turėjo šansų pasirodyti labai gerai.
